Alb

TUB

V) < 0 2 4 V >

V ) II

RK Ik

Arkivyskupas Jurgis Matulevičius 1871 — 1927

Arkivyskupas

Jurgis Matulevičius ASA 1

ŠVENTIEJI — 1933 — METAI

Ma-646 11-36, 7

"rr , Vanna Tor Ina | I Inn | 4 ha Lou Ci i R t | ž niB STEKĄ Į B1ID L] L į 4 |

m

K

Marijonų spaustuvė Marijampolėje.

TURINYS

I BIOGRAFIŠKI BRUOŽAI

us 1. Nuo lopšio ligi altoriaus, Kun. J. Sakevičius „|. , 5 2. Bažnyčios ir tautos darbininkas, Vysk. Dr. P, Būčys . 14 3. Marijonų Vienuolijos Atnaujintojas, Prof. Dr. J. Totoraitis 39 4. Popiežiaus Pijaus XI Bičiulis, M. Krupavičius „ . . 46 5. Paskutinės valandos, Kun. Dr. Ig. Česaitis „|. . . . 49 6. Skaudžioji iškilmė, Ed. Turauskas „| | 2 58 7. J. E. Respub. Prezidento Antano Smetonos Estija „64 8. Mirė Jurgis Matulevičius, Vaižgantas „|. ||. || | | 67 9. Didžiajam Arkivyskupui mirus, Iz. T. „|... . 70 10. Arkivysk. Jurgio mirties aidas Ryme . 72

11. Spaudos bei visuomenės aidai, Kun. K. Zižaršinuskas 74 12. Arkivysk. Jurgį Matulevičių palydint, Žalia Rūta „ . 82 13, Arkivyskupą Jurgį atsiminus, J. Aug.-Vaičiūnienė „ . 83

II ATSIMINIMŲ ŠVIESOJE

14. Vysk. Justino Staugaičio „|... „| „| „| „| „| 87 15. Vysk. Juozapo Kuktos („| „||| || „2 91 6 978B SE RES ae a e mai B 17. Vysk. H. Pezeždsiackio + 4 4 0 a | so 2 | 4 > «4 101 18. Kun: „A. Sabaliausko + 4 (av os o o 104 19. J. Žukauskaitės-Jokantienės < „|. || || || || || || |. 107 20, PB; Labės» 208 21: 4kun, M. Wišniewsklo + > ala os tajai LO 22. Dr. J. Januškevičiaus „| „| || | „| „2 „4 4 115 Z32 16 NOFeIkOSis 5 ar a e a 8 242 Kan B. Daogelio + 4 14 oo k a» 120

28; Žan J. TRIO 4 oo s aa os omas o «os. o 188

26. 21. 28. 29, 30. 31, 32. 33. 34, 35. 36.

37. 38. 39, 40. 41. 41. 43. 44 45, 46. 47

48,

49, 50.

51. 52.

Kun. A. Uoginto .

Kan. J. Tumo .

A. Meciūno . :

Prof. M. Biržiškos aa AT DEBBabiliaus 9 S a a a A Ge V. Bičiūno 2

M. Krupavičiaus

Prof. Pr.. Dovydaičio

Ses. Lindgardos-Miniataitės

Kun. A. Petrausko

Iš laiškų

III PER KRYŽIŲ Į ŠVIESĄ

Iš Arkivysk. Jurgio užrašų

Atstovų įspūdžiai Marijampolėje

Į vyskupus paskyrimo raštas

Pirmas lietuvio Ganytojo pamokslas .

Ganytojo laiškai . 2 Paskutinio Vilniaus Viikugo. tragedija Ė

Vilniaus U-to Rektorius apie Arkivysk. J. Matulevičių Iš Arkivysk. J. Matulevičiaus užrašų o Kalba pavasarininkams š

Kilniaširdis Lietuvis, M. — ;

Arkivysk. J. Matulevičius ir darbininkų

klausimas, Dr. J. Vaišnora Ša

Marijonų Vienuolijos dvasia ir socialinė

katalikybė, J. Gobis :

Ką arkivysk. J. Matulevičius yra S Gekaijas 4

Kai kurie metai iš arkivyskupo J. Matulevičiaus gyvenimo

Priedas prie statinių

Prie knygos leidimo prisidėję

2

125 129 139 147 151

153 157 161

166. 171

183

195

196 201

202 204 213. 222 225 256. 261

268.

276 288.

290 291 307

REDAKTORIAUS PASTABA

Marijonai yra gavę ir tebegauna iš įvairių Lietuvos vietų visuomenės ir paskirų asmenų pastabas bei prašymus nedelsiant susirūpinti beatifikacijos byla arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus. Bet dideli dalykai — o didžiausias jų yra altoriaus šventųjų garbė — prasideda mažais ir kukliais, tad tie, kuriems Arkivyskupas Jurgis itin brangus, jo penkerių metų mirties sukakčiai atėjus, ėmėsi rankioti ir į vieną dėti Ve- lionies gyvenimo atspindžius, norėdami pirmu tos rūšies darbeliu sūniškai padėkoti savo švento atminimo Tėvui-Vadui ir patav- nauti vis gyviau juo besidominčiai visuomenei.

Tuo tarpu nebuvo užsimota parašyti vientisą biografiją ar plačią monografiją. Pats dalyko pobūdis kolkas teleido apsiriboti siauriau. A. a. arkivysk. J. Matulevičiaus kapas, galima sakyti, dar tebėra atviras; ankstybą jo nuo mūsų atsiskyrimo faktą daug kas jaučiame perdėm skaudžiai. Arkivyskupas Jurgis į gy- venimą ir žmones žvelgė tiesiai ir atvirai. Ta tikrovė, kiek ji yra likusi jo laiškuose ir atsiminimų užrašuose, rodo žmonių gy- venimo ir jų santykiavimo kaikurias ligšiol tebeskaudamas žaiz- das. Ogi daugelis Velionies bendrininkų dar tebevargsta šioje tikrovėje...

Į šį leidinį rašinių dalis paimta iš perijodinės spaudos, ku- ri Arkivysk. Jurgiui mirus prabilo garsiai ir rūpestingai; kitkas rankiota iš gyvųjų atsiminimų ar imta iš Velionies archyvo. Gerai žinome, kad tose nuotrupose didžios arkivysk. Jurgio as- menybės atsispindi tik blankus šešėlis. Šį tautai istoriškos veikš- mės Vadą, modernų kultūrininką ir taurų dvasininką visuomenė artimai tepažins tik vėliau. Tuo tarpu padaryta, kas galėtų būti reikšminga ateitį.

Reiškiame nuoširdžiausios padėkos J. E. Respublikos Pre- zidentui A. Smetonai, J. J. E. E. Arkivysk. Pr. Karevičiui M. I. C., Vysk. P. Būčiui M. I. C., Vysk. A. Karosui, Vysk. J. Staugaičiui, Vysk. J. Kuktai, Vysk. M. Reiniui ie visiems Gerbiamiems Bend- radarbiams, vienu ar kitu būdu maloniai rėmusiems šį leidinį.

KAZIMIERAS ČIBIRAS Marijampolės Marijonų Vienuolynas, 1932 m. gruodžio 8 d.

L

Gu, Viešpatie, jam sufeikei, Ro jo širdis froško, ir neafsakei jam, ko jo [T- pos prašė; uždėjai jam ant galvos vainiką iš brangakmenių. — Ds. 20,

BIOGRAFIŠKI BRUOŽAI

KUN. J. SAKEVIČIUS NUO LOPŠIO LIGI ALTORIAUS

J) ž keturių kilometrų į šiaurę nuo Marijampolės Šešupė vingiuoja Lūginės kaimo laukais. Žmonės šiaip savo kasdieninėj kalboj seniau vadino, ir dabar kai kas vadina Orinais, nes čia tokiomis pavardėmis gyveno du ūkininkai. Kaimas nedidelis — tik aštuoni gyven- tojai. Visu pakraščiu sriauni, apaugusi krūmokšniais, Šešupė — riba skirianti Lūginę nuo Puskelnių kaimo. Spyg- liuotai lapuotas Šunskagirės miškas — antroji kaimo riba.

Šiame lygios Suvalkijos kampelyje a. a. arkivyskupas Jurgis Matulevičius išvydo pasaulį.

Matulaičių ūkis, žiūrint iš Marijampolės pusės, stovi gale kaimo, prie pat miško. Vieta ypatinga. Jų lauką iš vienos pu- sės siekia miškas, iš kitos pusės — Šešupė, tekanti pro pat Matulaičių sodą ir, susidūrusi su aukštu sodo krantu pasisuka kiton pusėn, sudarydama statų kampą. Į Šešupę čiurlena apau- gęs medžiais mažas upeliukas, apsupdamas dalį trobų ir sodą. Ūkis, žiūrint nuo kito upės kranto, stovi lyg ant kalnelio, kurio apačią puošia Šešupės ir upelio medžiai bei krūmai. Iš miško pusės per Matulaičių lauką eina kelias iš Marijampolės į Šuns- kus; be to, mažesnis kelelis — pro pat sodybą. Šis daugiau tinka pėstiems keleiviams, einantiems miškan tiesiai lieptais per Šešupę. Trobos erdvios, tvarkingai sustatytos. Iš tolo at- rodo, čia. gyvenama labai turtingo ūkininko.

Iš tikrųjų, arkivyskupo Jurgio tėvai — Andrius ir Uršulė Matulytė — Matulaičiai gyveno pasiturinčiai, gražiai ir pavyz- dingai!). Jau pati žemelė nebuvo šykšti: derlinga, nuotaki. Anksti

1) Turėjo 64 margus žemės,

6

pavasarį išdžiūdavo, anksčiau galėdavo arti bei sėti. Be to, ge- rai įdirbdavo. Labai puikiai javai užderėdavo.

Dabar šioji vieta jau yra svetimų rankose. Jonas Matulai- tis, velionio brolis, dar prisipirkęs daugiau žemės, kurį laiką pagyveno, paskui, 1905 m. rudenį, pardavė p. Juozaičiui. Tačiau beveik viskas stovi toje pat tvarkoje, kaip buvo prie Matulaičių.

Andrius Matulaitis buvo pavyzdingas katalikas, gerai gy- venęs su kaimynais, gailestingas vargšams. Uršulė Matulai- tienė — išmintinga, pamaldi moteris. Ir Dievas laimino jų 'na- mus: Matulaičiai išugdė penkis sūnus ir tris dukteris. Vyriau- sias — Feliksas. Mokėsi; vėliau valsčiaus raštinėj raštininkavo. Mirė jaunas. Magdelena ištekėjo netoli nuo tėviškės, Klevinės kaiman, už Mačio. Trečias iš eilės — Jonas. Jam tėvai pavedė namus. Parsidavęs pirko Marijampolėj namus ir ten su žmona apsigyveno. Mirė 1919 m. Vladas išėjo į Bliūdžiškių kaimą, Marijampolės parapijoj. Marijona ištekėjo už Radzevičiaus ir gyveno Kalvarijoj. Emilija buvo ištekėjusi už pasienio prižiūrė- tojo. Gyveno prie Vokietijos sienos. [Andrius mokėsi ir baigė Marijampolės gimnaziją. Vėliau studijavo Maskvoj. Baigęs ten tarnavo ilgą laiką banke. Po karo, grįžęs į Lietuvą, buvo vals- tybės taupomųjų kasų valdytoju. Mirė 1932 m. Kaune]. Taigi visi, išskyrus Vladą, jau mirę.

Šeimoje jauniausias — Jurgis. Lyg papuošalas jau senyvo Matulaičių amžiaus. Gimė 1871 m. balandžio 13 dieną. Pakrikš- tytas vienuolio marijono kun. Jurgio Čėsnos Marijampolės baž- nyčioje balandžio 20 dieną. Pirmasis -vardas — Jurgis, antra- sis — Boleslovas.

Vienuolis, turbūt, ir nesvajojo, kad kūdikis, ant kurio pylė krikšto vandenį, bus jo pasekėjas, jo mylimos dėl rusų prie- spaudos baigiančios nykti vienuolijos atnaujintojas. Kun. Čės- nai buvo brangi ši vienuolija, nes jam teko dvidešimt metų būti jos vyriausiu vadovu. Jurgutis tik gimęs su jais susiduria. Vėliau jį moko tikybos tiesų, rengia išpažinčiai, šv. Komunijai. Jis klauso marijonų pamokslų bažnyčioj ir tikybos pamokų mokykloj bei gimnazijoj.

Jurgutis, kaip jauniausias, motinos labiau mylimas augo ir stiprėjo katalikiškos šeimos aplinkoje. Tėvelis džiaugėsi vaiko laime. Tačiau Dievo buvo kitaip lemta. 1874 m. lapkričio 13 d. miršta dar nesenas tėvelis, turįs 55 metus. Našlaitis Jurgutis tik pusketvirtų metų. Tačiau mažas vaikas greit aprimsta. Tik vėliau

7

pajunta, ko neteko. Tiesa, dar liko motina. Ji pamokys, kaip rei- kia gyventi, išmokys poterių, nusives į bažnyčią. Jis ten vai- kiškai stebės, kaip laikomos kunigų vienuolių šventosios pamal- dos. Deja, motina — nesveika. Ji daugiau gulėjo, negu vaikščiojo. Liga silpnino jos ir taip menkas jėgas. Nė šeimos ji tinkamai negalėjo prižiūrėti. Jurgutis vis dėlto prie motinos lovos jautėsi ypatingoj globoj. Ganydamas žąsis, kada kiti nu- skriausdavo, atbėgdavo pasiskųsti. Motina nuramindavo, paguos- davo, „Tėve mūsų“... pamokydavo. Kitur visai motiną pavaduo- davo vyresnioji jo sesuo Emilija. Ji, turėdama vos 12 metų, buvo didžiausia ir, galima sakyti, vienintelė jo globėja. Jautri „sesers širdis atjautė vaiko būklę. Ji tikrai motiną pavadavo: prižiūrėdavo, nuprausdavo. Gavus kokių nors dovanų atiduo- davo Jurgučiui.

Paūgėjęs pradėjo mokytis. Lankė pradžios mokyklą Ma- rijampolėje, bet maža iš to tebuvo naudos. Juk iš namų Mari-

jampolėn — 5 kilometrai. Mažam vaikui kasdien tiek kelio su- vaikščioti —- didelis vargas. Gerai, jei oras gražus, kelias ge- ras, — o rudenį, žiemą ar pavasarį pėsčiam eiti jau nepake-

liama našta. Dažnai dėl to į pamokas pasivėluodavo. Kartais ir visai neidavo. Namiškiai nelabai tepaisė.

Mokytojas buvo lietuvis Tomas Žičkauskas. Jis vaikų ne- rusino, bet griežtai laikėsi ministerijos nustatytos programos. Viską dėstė rusų kalba. Lietuvių kalbos ir tikybos būdavo po vieną pamoką per savaitę. Tikybos mokė kun. V. Senkus, pasku- tinis senųjų marijonų generolas, kuris prieš savo mirtį pavedė į kun. Jurgio globą marijonų vienuoliją. Rusų spaudžiama, ji būtų žuvusi. Iš senųjų marijonų generolas V. Senkus buvo pa- silikęs vienų vienas. Taip visai netikėtai jis sau pasiruošė išti- kimą sūnų.

Jurgį ištinka vėl naujas smūgis — 1881 m. gegužės 15 d., sulaukusi 58 m., miršta mylimoji motutė. Jis skaudžiai atjau- čia jį ištikusią nelaimę.

Našlaitystę gali pilnai atjausti tik tas, kas jaunatvėje ne- teko savo tėvų. Kas giliai atjaus, kas ašarą taip mokės nušluos- tyti, kaip tėvas ar motina! Tačiau neištiriami Dievo keliai: Aukš- čiausioji Apvaizda gal norėjo Jurgį parengti tolimesnio gyvenimo darbui ir vargams.

Dešimties metų našlaitis lieka prie brolio Jono, kuriam buvo pavesti namai, o savo broliams ir seserims turėjo išmo-

4]

kėti dalias. Kitų metų rudenį Jonas veda žmoną — Veroniką Vitkauskaitę. Jurgučiui jau reikia ir prie marčios gyventi.

Vasarą ganydavo žąsis, kartais raguočius. Tai beveik kiek- vienas kaimietis vaikas turi pažinti šios rūšies vargus. Tačiau Jurgiui nekartą buvo skaudu. Kam našlaitis pasiskųs!

Atostogų metu iš Maskvos parvažiuodavo vyresnysis Jur- gio brolis Andrius, universiteto studentas. Pastebėjęs Jurgio ne- paprastus gabumus, kaip jis pats sako, 1882 m. vasarą pradėjo jį rengti į Marijampolės gimnazijos I klasę. „Malonu man buvo su juo dirbti ir vaikščioti: domėjosi jis kiekviena žolele, kiekvienu gamtos reiškiniu, klausinėdavo, iš kur atsiranda žai- bas, kodėl čia tokie, o kitur kitokie auga augalai ir t. t.“, rašo savo atsiminimuose Andrius. Per vasarą parengė į gimnaziją.

Gimnazijon leidžia iš jo dalios Jonas. Tačiau Jurgiui daug tenka iškentėti, privargti. Vaikšto kasdien iš namų. Retkarčiais, esant blogesniam orui, pavėžindavo. Šiek tiek gyvena ir mieste. Reikia knygų, bet neturi pinigų. Kreipiasi į brolį. Bet iš čia nevisada laimėsi. Kartais, sako, dėl to net apsiverkdavęs. Labiau atjausdavo brolis Vladas. Jis net, sakosi, užmo- kėjo už mokslą ir butą, esant Jurgiui IV klasėje. Tada galėjo gyventi mieste. Neturėdamas už ką nusipirkti, daugiausia nau- dojosi savo draugų knygomis, bet, žinoma, kada tik nuo šių at- likdavo. Aišku, koks gali būti ir mokslas! Prie to prisidėjo ir kiti vargai. Pradėjo skaudėti koją. Sako, kad namie, gulėdamas netinkamoj vietoj, gavo kaulų sausgėlą. Vėliau pasirodė, jog tai yra kaulų tuberkuloza.

Pirmoje klasėje Jurgis buvo drauge su dabartiniu J. E. Telšių vyskupu J. Staugaičiu. Tik Matulaitukas buvo keliais me- tais jaunesnis. — „Jurgutis buvo malonus ir kuklus vaikutis, bet niekuo ypatingu nepasižymėjo. Jis, matyt, silpnai buvo pa- ruoštas I klasei, mokinosi vos vidutiniškai ir dažnai dėl ligos apleisdavo pamokas“, taip rašo savo atsiminimuose iš I kl. laikų jo bendraklasis draugas. Tačiau Jurgis buvo gan uolus. Jis mėgo knygas. Be to, „dažnai užbėgdavo bažnyčion ir tekdavo matyti beeinantį kryžiaus kelius“, pasakoja viena Matulaičių kaimynė,

Per atostogas gyvendavo tėviškėje. Knyga buvo jo neper- skiriamas draugas. Kaimynai pasakoja, kad visur, kur tik jis eidavo, nešdavosi knygą. Laisvesnę valandėlę, miške po medžiu arba kur nors kitur, skaitydavo. Drauge, žinoma, padėdavo bro-

9

liui dirbti. Priešingu atveju brolis į jį juk žiūrėtų kaip į dyka- duonį. Buvo norima, kad Jurgutis dirbtų kaip ir kiti. Jis darbo nesibijo; padeda, kiek sveikata leidžia. Švelnesnė, geresnė — bro- lienė, Jono žmona. Matydama jo darbštumą, mandagumą, rim- tumą, nupirkdavo vieną kitą dovanėlę.

Penktąją klasę turi pertraukti — kojos skausmai padidėjo. Pasiliko namie. Kojoj atsirado žaizda. Vaikščiodavo kūjokais pasiramsčiuodamas. Gydytojo pagalba koja šiek tiek pagydyta. Labiau pasveikęs, bet vistiek dar skaudama koja, dirbo įvairius darbus. Nueidavo miškan. Ten pasidėjęs šalia kūjokus ir atsi- sėdęs ant žemės, padėdavo nuleisti medžius. Vėliau pavasarį, vasarą ir rudenį ardavo jaučiais. Galėjo šį darbą atlikti, nes nereikėdavo greit vaikščioti. Ardavo medine žagre. Dažnai turė- davo noragus pasismailinti. Perpietėmis nešdavosi juos pas kai- myną, kuris turėjo kalvę. Pasiprašęs ką nors kalvėje padūmti, pasismailindavo pats, o už patarnavimą atnešdavo obuolių. Vaikš- čiojo gana sunkiai. Žiemą, sako, ąžuoliniais kibirais kasdien nešdavo arklių akseliui vandens. Kartą atėjo jo sesuo. Pamačiusi nustebo ir gailėdamosi sušuko: „Vaje, vaje, vaikeli, tokius vied- rus tu gali pakelti ir dar tokiai daugybei arklių!“

Dar padėdavo mašina kulti javus, kirsdavo malkas, dary- davo klumpes, droždavo grėbliakočius. Be to, vasarą padėdavo javus nuo laukų suvalyti.

Namie jis paprastai vilkėdavo naminiais kailiniais, avėdavo savo paties pasidarytomis klumpėmis, valgydavo drauge su visa šeimyna prie to pat stalo.

Vieną vasarą pas Matulaičius viešėjo Marijampolės notaro žmona — p. Kocelienė. Nors į Marijampolę tolimas kelias, bet ji kasdien norėdavo važiuoti ir išklausyti šv. Mišių. Samdydavo Matulaičių arklius ir vežėją. Jurgis, švelnus, tylus, mandagus vaikinas, jai patikdavo ir jį prašydavo ją pavėžėti. Jis nieko neatsakydavo, tik kai reikėdavo važiuoti pasislėpdavęs. Mat, jis neturėjo tinkamų drabužių, o šiokiadieniškai į Marijampolę va- žiuoti nenorėjo. Tai sužinojusi p. Kocelienė pasiūdino jam išei- ginius drabužius.

Visko teko Jurgiui pergyventi, pamatyti, išgirsti Pašiep- dami jo ligą, kartais ir šlubiu pavadindavo.

Vienas senukas, paklaustas, ar neatsimenąs ko nors iš ar- kivyskupo Matulevičiaus jaunųjų dienų, atsakė: „Daug vargo

10

ikentėjo; vienu žodžiu, vargingas buvo jo gyvenimas“. Tą pat pasakė ir arkivyskupo brolis Vladas, drauge gyvenęs ir matęs,

Nežiūrint visa to, vargai niekados neužtemdė jo giedrios nuotaikos, širdingumo. Jurgutis „„studentukas“. Mokytis tais lai- kais — retybė. Jis gali šiek tiek pasididžiuoti savo mokslu. Ta- »čiau, kaip visuomet, taip ir dabar jo elgesys reiškia papras- tumą, veide atsispindi rimtas švelnumas. Su visais jis moka "gražiai elgtis, užkalbinti. Tačiau daug kalbėti nemėgo. Šventomis dienomis nueidavo pas kaimynus. Tačiau jis nelankė kaimo va- Ikaruškų, nerūkė, negėrė svaigalų.

Rodos 1889 metais į Matulaičius buvo atvažiavęs Jurgio pusbrolis Jonas Matulevičius, Kelcų (Lenkijoj tarp Varšuvos ir /Krokuvos) valstybinės gimnazijos mokytojas, Grįždamas atgal, išsivežė ten ir Jurgį, kuris ėmė lankyti Kelcų kunigų seminari- „ją. Pavardei prisegama lenkiška galūnė. Vadinamas jau ne Ma- "tulaičiu, bet Matulevičium. Dėl šio pakeitimo jis vėliau savo +draugams pasakė: ne jis pakeitė — pats ir nekeisiąs. Pavardė :sulenkinta, tačiau Jurgis dvasioj visuomet lietuvis.

Ijo pusbrolis buvo lotynų kalbos mokytojas. Gyvendamas "pas jį per šventes gerai pramoko lotynų kalbos ir mielai skai- tė senovės klasikų raštus. Gerai pažino ir pamėgo didįjį Rymo 'kalbėtoją Ciceroną.

Seminarijoj klier. Jurgis — gabus, tvarkingas, pamaldus. „Jis čia vienų vienas lietuvis. Lotynų kalbos mokytojui Jurgis :dėl savo lietuvybės nepatinka. Jis, sako, stengėsi klier. Matule- vičių pamokose prigriebti. Klier. Jurgis mokėsi dar stropiau. „Kada mokytojas norėdavo jį sukirsti, pačiam mokytojui tekdavo parausti. Nežiūrint to, klier. Matulevičius palikdavo ramus, ko :mandagiausiai su mokytoju elgdavosi. Ir vėliau nė kartą savo artimiausiems draugams nenusiskundė šiuo mokytoju.

Išlaikymą seminarijoj davė minėtasis pusbrolis Matulevi- čius. Padėjo taip pat ir dėdė — kun. F. Matulevičius. Jis bu- "vo klebonas Piasiečnoj, netoli Varšuvos.

Kelionei pinigų duodavo šiek tiek kartais ir brolis Jonas. Pasakojama — kartą Jurgis parvažiavęs į tėviškę. Pasiprašęs "brolį pinigų. Šis pažadėjo Kai reiks važiuoti, duosiąs. Grįžda- mas atgal, prašo antrukart. Brolis atnešė 30 rublių (rusų pi- nigais) vienais variokais, kuriuos buvo surinkęs už savo sodo "vaisius. Imant tuos pinigus, sako, Jurgučio akyse net ašaros „pasirodžiusios.

17

Vasarą jis trumpam laikui parvažiuodavo į tėviškę. Ilgiau pabūdavo pas Vladą Bliūdžiškių kaime, iš kur į Marijampolę "tiesiai pora kilometrų. Ryte nueidavo bažnyčion. Grįžęs beveik visą dieną praleisdavo sode beskaitydamas knygas.

Klier. Jurgis nebaigia visos seminarijos Kelcuose. 1893 m. kažkas seminariją įskundė rusų valdžiai!) Žandarai seminarijoj padarė kratą. Klierikus kratydami net išrengė. Nieko blogo ne- rado. Kai kurie klierikai nešiojo Švenč. Jėzaus Širdies škaplie- rius. Štai ir nusikaltimas — juos nešioti rusai draudė,

Be to, rasta dar kažkokių patrijotiškų knygų. Seminarija buvo uždaryta. Klierikams reikia grįžti namo arba persikelti į kitas seminarijas. Vieni atvyko į Seinų seminariją, kiti kitur išsisklaidė. Jurgį Matulevičių Seminarijos vadovybė drauge su kitais klierikais mokslui baigti pasiuntė į Varšuvos seminariją.

Klier. Jurgio čia kilni dvasia, išmintis jau iš karto susilau- | kia pagarbos. Draugai jį pažinę nusilenkia. Vysk. Przeždzieckis "(Ienkas) pastebi: „1893 m. į Varšuvos dvasinę seminariją įstojo du auklėtiniai, atvykę iš Kelcų seminarijos. Vienas jų buvo Jur- „gis Matulevičius. Nuo pirmos su juo susipažinimo valandos mes pasijutome pagauti didelės jo inteligencijos, nepaprastų gabumų ir dvasios kilnumo. Tuojau jis laimėjo mūsų tarpe pirmąją vie- tą. Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meilės ugnimi, patraukė jis mūsų širdis. Mes žinojome, jog jis yra lie- tuvis. Mes gerbėme jo jausmus, —- jis gerbė mūsų. Stebėjaus kaskart didėjančia Jurgio dvasine ir inteligentine pažanga se- minarijoj, o vėliau Petrapilio Akademijoj. Kiekvieną valandą tose srityse jis tvirtėjo dar labiau. Kaip seminarijoj, taip vėliau Aka- „demijoj jis pasižymėjo pagarba ir meile“.

Patys darbai parodo, jog klier. Matulevičius išsiskiria iš kitų. Jis savo draugus net pralenkia. Kartą Varšuvos seminari- ja surengė iškilmingas diskusijas (mokslišką ginčą). Sukvietė daug aukštų svečių. Garbingiausias ir pats svarbiausias darbas šiose diskusijose teko klier. Matulevičiui. Viskas pavyko labai gerai. Apie tai kalbėjo net kitos seminarijos.

Klier. Matulevičiaus darbštumą ir gabumus įvertina ir se- minarijos vadovybė: 1895 m. ji liudija Kelcų Vyskupui, kad Matu- levičius yra vertas toliau leisti mokytis Akademijoj pačios vys- „kupijos lėšomis. Taip ir įvyksta. Seminarijos vadovybė į Aka-

1) Kelcai tada priklausė Rusijai.

72

demiją išrenka 3 gabiausius kandidatus. Jų tarpe ir Matulevi- čių. Tų pat metų rugsėjo 1 d. jie jau buvo Petrapilyje. I kurse buvo viso 26 studentai. Matulevičius savo gabumais pra- lenkia visus kitus savo kurso draugus. Jis per 4 metus Akade- mijoj, sako, negaudavęs kitokio pažymio, kaip tik aukščiausią. Ir baigdamas Akademiją parašė disertaciją De iure belli et de pace aeterna (karo teisė ir amžinoji taika). Jai pripažinta aukščiausias pažymys. Teologijos magistro laipsnis suteikiamas „cum eximia laude“ ir dar su priedu „cum nota primus“ — pir- mas su aukščiausiu pagyrimu. „Draugai to jam nepavydėdavo ir nuo jo neslėpdavo. Tą aukštą draugų ir profesorių nuomonę apie save Matulevičius žinojo, bet visą laiką jis išbuvo papras- tas, ramus, kuklus, be melagingo nuolankumo; ir išdidumo jame nebuvo nė šešėlio“ — rašo klier. Jurgio studentavimo drau- gas prof. kun. Pr. Būčys,

Klier. Matulevičius buvo visai paprastas. Tačiau jaunuo- liui tai—didelė dorybė. Jis iš visų pusių giriamas, aukštinamas, tačiau nesidangsto išdidumo skraiste ir neniekina savo draugų. Priešingai — jiems mielai padeda; draugai taip pat jį gerbia. Kartais draugai per daug išnaudodavo jo gabumus ir širdies gerumą. Jie prašydavo išrišti painiausius klausimus, gaišindami jam brangų laiką. Matulevičius maloniai ir kantriai aiškindavo. Prof. kun. Būčys savo atsiminimuose rašo, kaip ir jam teko patirti klier. Jurgio kantrybę. Vienais metais. juodu susitarė drauge ruoštis istorijos egzaminams. Klier. Jurgis greičiau iš- mokdavo. Tačiau jis mielai palaukdavo, kol draugas išmokda- vo tam tikrą straipsnį ir vėl abudu tęsdavo toliau,

Baigus trečiąjį teologijos kursą paskiriamas visų studentų senjoru. Draugai mielai sutiko. Bet vėliau pats atsisakė. Klie- riku būdamas buvo visiškas abstinentas.

Klier. Jurgis šalia mokslo ir šiaip kitų reikalų uoliai rū- pinosi ypač sielos gyvenimo reikalais. Jis norėjo būti uolus, Kris- taus meile degąs, kunigas. Grynas mokslas be dorybių atramos yra pavojingas. Tiesa, Jurgis šį savo sielos puošimo darbą dirbo tyliai. Tačiau jis norėjo dar šioje srityie ir viešo organi- zuoto veikimo. Proga tam buvo gera. Akademijoj gyveno dviem kursais vyresnis draugas, a. a. kun. Juozas Skruodis. Tai buvo labai skaisčios sielos jaunuolis. Jis troško krikščioniškosios to- būlybės ir norėjo taip pat, kad to siektų ir jo draugai. 1897 m. jis sutelkia aplink save uoliausių draugų būrelį. Šio būrelio vi-

13

dury yra ir klier. Matulevičius. Būrelis neturi nei vardo, nei įstatų. Tačiau, kaip sako vysk. Būčys, buvo labai sveikos aske- tikos mylėtojų ir vykintojų kuopelė |).

Klier. Matulevičius paliko gerą atminimą savo jaunųjų dienų ir Marijampolės parapijoj. Vienas atostogas, jau dija- konu būdamas, parvažiuoja į Marijampolę. Marijonų paprašytas pasako pamokslą. Aiškino išdidumo pasireiškimą įvairiuose luomuose. Jaunasis pamokslininkas kalbėjo labai aiškiai, su- prantamai. Pavyzdžių ėmė stačiai iš kasdieninio gyvenimo, pav. piemenukas didžiuojasi ir keliasi puikybėn, kad moka geriau už kitus botagu pliaukštelėti; šeimininkai didžiuojasi, kad gali daugiau svaigalų išgerti ir t.t. Vienas klausytojas taip gerai įsi- klausė šį pamokslą, jog po trisdešimt keturių metų puikiai šio pamokslo turinį savo draugui papasakojo. Pats girdėjo, kaip vy- rai, išėję iš bažnyčios ir pypkes bekrapštydami kalbėjo apie pamokslą ir pagyrimų nesigailėjo. Ilgai žmonės gėrėjosi tuo pamokslu ir vieni kitiems apie tai pasakojo. Kas taip juos su- žavėjo? Dijakonas Jurgis, kaip paprastai, nevartojo nepaprastų žodžių bei posakių. Jo kalba buvo paprasta, švelni, įtikinanti, persunkta nuoširdžia Dievo ir artimo meile. Ji, kaip grynas tiesos žodis, skverbėsi į žmonių širdis ir nešė ten gausių vaisių.

Metai po metų greit bėgo. Ir štai, — kas galėjo tikėtis, — našlaitukas Jurgis, ko troško, pasiekė. Jis rimtai tam rengėsi ir iš tikrųjų buvo pasirengęs. Ketvirtaisiais Akademijoj studijų metais 1898 m. gruodžio 19 d. Petrapilyje įšventinamas kuni- gu. Belieka tik žengti prie altoriaus. Pirmąsias šv. Mišias atlaikė Petrapily.

1) „Tiesos Kelias“, nr. 2, 1927, 99—100: Pr. Būčys, Arkivyskupas Ma- tulevičius Bažnyčios darbininkas.

VYSK. DR. P. BŪČYS BAŽNYČIOS IR TAUTOS DARBININKAS KAIP SUSIKROVĖ Į SIELĄ JĖGOS, K URIOMIS DIRBO?'

aunatvėje į Žmogaus sielą susikrauna tos jėgos, kurios.

paskui veikia, kol esi gyvas. Jei jos geros, ir gyveni- /3 mas esti geras, jei blogos — blogas ir gyvenimas. Pa- p + veldėjimas taip pat nemažai reiškia.

Jurgis Matulevičius buvo Lietuvos ūkininkų sū- nus. Tais laikais, kada jis gimė, mūsų kaimuose šei- mynos buvo visos sveikos sielos ir sveiko kūno, taigi Jurgiui iš tėvų teko sveika prigimtis. Ligi 12 metų ta prigimtis augo. pasiturinčioje ir sveikoje kaimiečių šeimoje. Katalikų tikyba buvo: sudariusi tos šeimos dvasinę ir protinę atmosferą.

Gimnazijoje Jurgis netingėjo mokytis. Keturias klases išėjo: neužkliūdamas, bet, tėvams mirus, neteko lėšų ir turėjo dirbti ūkio darbus, persunkius savo amžiui ir savo sveikatai. Benak- vojant netinkamoje vietoje per ištisą žiemą, į kaulus įsimetė: skaudi sausgėla. Vėliau pasirodė, kad tai kaulų tuberkuloza (džiova). Ji daug laiko ir sveikatos atėmė, bet jauną žmogų pripratino kentėti ir nesiskųsti,

Su tuo įpročia jis pateko į seminariją. Tenai vienam mo- kytojui nepatiko jo kilmė. Tas mokytojas dėstė lotynų kalbą ir iš Jurgio daugiau reikalaudavo, negu iš kitų. Jaunas klieri- kas tą skriaudą jautė, bet nesiskundė, tik nuolat didino savo darbštumą, kad ir neteisingus reikalavimus atliktų. Antrame kurse bebūdamas, Matulevičius kartais jau sugaudavo savo mo- kytoją bedarant lotynų kalbos klaidas.

Nors Matulevičius Kelcų seminarijoje buvo tik vienas lie--

15

tuvis, tačiau savo lietuvybę išlaikė. Gal ir lotynų kalbos dėsty-- tojas prie to savo neteisingumu prisidėjo. Klierikui tie perse-- kiojimai buvo naudingi. Vienu dalyku pralenkęs draugus, jis. norėjo pralenkti ir kitais. Laimingoje savo prigimtyje jis turėjo: daug gabumų tam tikslui, ir jį pasiekė.

Ne savo noru patekęs į Varšuvos seminariją susidūrė su lenkų tautos protinio gyvenimo viršūnėmis. "Tai buvo 1893 m. Lenkai tada aiškiai matė, kad jų fizinės jėgos daug silpnesnės. negu rusų, bet jie jautėsi turį daugiau kultūrinių turtų. Kadangi. kova tarp dviejų slavų tautų ėjo labai smarki, o lenkai teturėjo vilties laimėti vien kultūrines savo brangybes daugindami ir ge- rindami, tai ir Jurgis Matulevičius turėjo progos gan aiškiai pa- tirti kultūrinių vertybių brangumą. Jis buvo tiek protingas, jog patyrė tai labiau už savo draugus, gal net labiau už tuos, ku- rie statėsi jo mokytojais.

Į Katalikų Akademiją Petrapily Matulevičius pateko gra- žiausiu jos žydėjimo laiku. F. A. Symon'o sistema jau buvo: pasiekusi savo viršūnę ir davė vaisius. Darbo studentams bū-- davo tiek daug, kad šiandien atrodo beveik neįtikėtina, kai pa- sakojama apie anuos laikus, o pasakojama neperdedant. Dis- ciplinos griežtumas buvo didesnis, negu kariuomenėje. Darbin-- gumą Matulevičius buvo atsinešęs iš tėviškės ir iš visų įstaigų, kurias buvo jau perėjęs. Čia jis išmoko suprasti ir įvertinti. discipliną.

Siekdama tobūlybės F. A. Symon'o sistema akademijos. studentams buvo įvedusi aštuonių dienų rekolekcijas tokias. griežtas, kaip viskas buvo griežta anais laikais. Rekolekcijos. tiek buvo naudingos, kad jauniems, gabiems, seminariją baigu-- siems teologams duodavo progos suprasti ir pajusti krikščioniš-- kosios tobūlybės naudą ir grožį. Tuo laiku dviem kursais aukš- čiau už Matulevičių buvo studentas Juozas Skrucdis — taip pat lietuvis. Šis gyvente gyveno Kristaus tobūlybės idealais ir buvo sutelkęs studentų asketininkų būrelį, į Kurį buvo įsirašę visi. Akademijos studentai idealistai ir Matulevičius taip pat. Aske- tinio būrelio praktikos ir pasikalbėjimai, man rodos, Matulevi- čiaus charakterį vainikavo. Neabejotina, kad jie išaiškino tą. asketiško elemento jaunatvę, kurią matome Arkivysk. Jurgio gyvenime.

Akademiją Matulevičius baigė būdamas 28 metų, t. y. pil-- name vyro amžiaus subrendime. "Turėdamas magistro laipsnį.

16

kun. Jurgis dar jautė savyje mokslo trūkumą ir važiavo į už- sienį tos spragos užpildyti Akademijoje viešpatavo jėzuitų ve- damoji teologijos kryptis. Matulevičius išvažiavo į Šveicarijos Friburgą pas domininkonus, kurie teologijoje veda kitą kryptį. Šveicarijoje jis gerai išmoksta kalbas, kurias seminarijoje ir aka- demijoje buvo tik pramokęs, būtent: vokiečių ir prancūzų. Tai buvo gana svarbu. Kalbos jam, kaip ir kiekvienam, atkėlė ligi galo vartus į pasaulio žiniją.

Marijampolė, Kelcai, Varšuva, Petrapilio Kat. Akademija beveik ligi paties XIX šimtmečio galo buvo lenkų įtakoje. Fri- burge susiduria vokiečių ir prancūzų kultūros. Mieste stipresnė prancūzų įtaka, universitete vyrauja vokiečių dvasia. Taigi be- gyvendamas Friburge, ypač beeidamas tenai Žemajame Mieste (Basse Ville) šv. Jono parapijos vikaro pareigas ir bestudijuo- damas universitete Matulevičius iškilo aukščiau: susidūrė su prancūzų ir vokiečių dvasiniu gyvenimu bei jų kultūra.

1899 ligi 1902 m. Friburge buvo gana stambių reiškinių, kilusių iš to, kad tenai susitiko dvi ne tos pačios kultūros. Studentai tuos reiškinius aptardavo Canisianum'o bendrabutyje, pasivaikščiodami miesto apylinkėse, susirinkdami studentų drau- gijose ir universiteto koridoriuose. Jauni būdami jie imdavo įvykius giliai į širdį ir įsigilindavo į juos protu. Beveik visi dalyviai tų pašnekesių, įvertinančių įvairius kultūrinius reiški- nius, buvo darbštūs ir gabūs. Jie beveik visi ne tik yra parašę disertacijas daktaro laipsniui gauti, bet, be to, dar žymiai dau- giau pasidarbavę lietuvių spaudoje — perijodinėje arba neperi- jodinėje. Šitie kultūrų įvertinimo pasikalbėjimai būdavo be plano ir be užsibrėžto tikslo, tačiau kaip tik dėl to, man rodos, buvo naudingesni, nes naturalesni,

Taigi Friburge Matulevičiaus protas iškilo aukščiau už vi- sas kaimynų įtakas ir pasiekė pirmininkaujančių pasauliui tautų protinę aukštumą. "Toje aukštumoje Matulevičius išbuvo ligi pat mirties.

Trumpai sakant, Matulevičius iš tėvų gavo sveiką kūną su dideliais gabumais ir sveikus dorovės pamatus. Gimnazija jį patraukė į mokslą. Kentėjimai užgrūdino būdą ir sustiprino darbštumą. Seminarija nustatė katalikiškąją pasaulėžiūrą ir iš- mokė branginti kultūrines vertybes, Akademija išugdė tobūlybės troškimą savo asmens ir visuomenės gyvenimui, Friburgas iš- kėlė į pasaulinės kultūros geruosius plotus.

Arkivysk. Jurgio Matulevičiaus tėviškė,

Lūginės-Orinų k., Marijampolės par.,

dabar p. Juozaičių nuosavybė.

Vienas gimtojo namo kambarių.

17

Taip subrendo asmenybė visiškai pasiruošusi dirbti kultū- ros darbą taip, kaip tas darbas dirbamas geriausiose Europos kultūros srityse — be vienapusiškumo.

1. Matulevičius kunigas

Dvidešimt J. Matulevičiaus kunigavimo metų nuo 1898 gruodžio mėn. ligi 1918 metų dalinasi į šituos skyrius pagal įvai- rias pareigas, kurias ėjo: a) parapijos darbas, b) mokyklos dar- bas, c) profesūra, d) rekolekcijų vedimas. Prie šitų kelių sky- rių reikėtų pridėti po keletą žodžių apie J. Matulevičių kaip kalbėtoją ir nuodėmklausį.

a) Parapijos darbas

Kun. J. Matulevičius dviem atvejais buvo vikaras mažose kaimų parapijose Kelcų vyskupijoje ir vieną kartą Šveicarijoje. Pirmasis vikaravimas buvo trumpas, vos pora mėnesių, 1899 m. Sąlygos buvo neapsakcmai blogos: valgis menkas, o butas ne- pakenčiamas, nes ir vėjas įpūsdavo ir lietus įlydavo. Žemoje, drėgnoje trobelėje senoji tuberkulų liga sustiprėjo, bet ligonis manė, kad tai reumatizmas. Pasiskolinęs pinigų J. Matulevi- čius išvažiavo gydytis į Kreuznach, Vokietiją. Tenai jam nė kiek nebuvo geriau, ir jis išvažiavo į Friburgą, Šveicariją. Nuostabu, kad Kreuznach'o gydytojai neanalizavo kraujo ir nepa- žino ligos.

Friburge J. Matulevičius pradžioje gyveno Canisianum'e, Veikiai pramokęs prancūzų kalbos ir nepritekdamas pinigų ap- siėmė būti vikaru prie šv. Jono bažnyčios Žemajame Friburgo mieste Basse Ville. Vikaravimo sąlygos buvo šios: klebonas davė valgį ir kambarį. Kambariukas buvo vienas su vienu lan- gu. Namas stovėjo taip arti Sarinos (upės), jog vienos sienos apačia buvo vandenyje. Suprantama, kad kambariukas buvo šaltas ir drėgnas. Vikaras laikydavo pamaldas paskirtu laiku, po ankstybųjų mišių prancūziškai sakydavo pamokslus, vaikš- čiodavo pas ligonius, krikštydavo ir už valgį bei butą primokė- davo klebonui po 50 frankų per mėnesį. Kiti studentai konvikte mokėdavo po 80 frankų mėnesiui,

Taip bevikaraujant skausmai rankoje ir kojoje pasidarė nepakenčiami. Kun. J. Matulevičius nuėjo pas gydytoją, kurio pavardės gerai neatsimenu, tur būt, Meyer. Tas paėmė kraujo

H 2* Arkivysk. J. Matulevičius

18

iš sugeltųjų gumbų ir rado tuberkulų. Tik operacija tegalėjo pa- dėti ligoniui. Ją darė chirurgas dr. Clėment. Operacija buvo il- ga ir sunki, Po jos ligonis gulėjo keletą savaičių daktaro klini- koje ir užmokėjo 150 frankų. Jis buvo labai dėkingas daktarui.

Mokslas dėl to susitrukdė ir tik 1902 metais Matulevičius įteikė Teologijos Fakultetui disertaciją „Doctrina russorum de iustitia originali“. Ta Herderio išspausdintoji knyga yra žymi tuo, kad labai sustiprino katalikų teologų susidomėjimą pravos- lavų teologais ir jų pažiūromis.

Gavęs daktaro laipsnį, Matulevičius sugrįžo į savo dijece- ziją ir buvo vėl paskirtas vikaru į kaimą. Bet ir šiuo atveju ne- ilgai tevikaravo. Vyskupas jį pašaukė į seminariją kanonų tei- sei dėstyti. Kelcuose tada nežiūrėta kokioje teologijos šakoje žmogus yra išsispecializavęs.

Parapijos darbus J. Matulevičius dirbdavo ir atsitiktinai. Būdamas dijakonas, 1898 m. vasarą jis jau pasižymėjo savo pamokslais. Paskui beprofesoriaudamas parvažiuodavo vasaros metu į Marijampolę ir dirbdavo visokį parapijos darbą uoliai ir gerai. 1910 metų vasarą Pohulankoje ant Dauguvos kranto, ne- toli Daugpilio, organizavo koplytėlę ir pamaldas to kurorto sve- čiams. Varšuvoje ir Petrapilyje gyvendamas, parapijos kunigų kviečiamas, paklausydavo jų. Iš to parapijos darbo išėjo ir vi- suomeniškasis J. Matulevičiaus veikimas tarp rankpelnių.

b) JJ Matulevičius kapelionas

Padirbėjęs kokį laiką Kelcų seminarijoje J. Matulevičius vėl apsirgo savo tuberkulais, pateko į Varšuvos ligoninę, iš li- goninės buvo paimtas į grafaitės Cecilijos Plateriūtės įstaigą, kur ir išgijo.

Plateriūtė buvo nepaprastos išminties moteris. 1906 m. valstybinėse mergaičių gimnazijose pastebėta užsikrėtimas socia- lizmu ir dėl to daug mokinių buvo pašalinta. Jos visos ėmė plaukti į privatinius pensijonatus ir jas užkrėtė revoliucijos dvasia. Tą pastebėjo ir Plateriūtė savo įstaigoje. Pensijonato direktorė bandė daryti priešingos įtakos, bet pasijuto negalinti. Šauktasi kapelionų pagalbos, bet ir iš to nepastebėta naudos. Tada dr. Savicki's Plateriūtei paminėjo gabų kunigą, rengiamą mirčiai priemiesčio ligoninėje. Plateriūtė jį iš ten išėmė, aprūpino vais- tais, -apmokėjo „gydytojus ir išgelbėjo nuo mirties. Tas kunigas buvo. J. - Matulevičius.

19

Pasveikęs J. Matulevičius pradėjo eiti kapeliono pareigas dar negalėdamas pavaikščioti. Du žmonės, jį laikydami už rankų po pažastimis, atvesdavo į klasę. Pamokų klausyti ateidavo ne vien mokinės, bet ir mokytojos. Klasė buvo maža, ir mergai- tėms dažnai pasitaikydavo apalpti. Šiandien nemaža yra rimtų ir gerbtinų moterų, kurios anuomet buvo jaunutės mergaitės ir klausė kun. J. Matulevičiaus pamokų Plateriūtės pensijonate Varšuvoje, prie gatvės Pigkna (dabar Pijaus XI) nr. 24. Moterų Kultūros draugijoje jų yra keletas.

J. Matulevičiui bekapelionaujant Plateriūtės įstaiga ėmė kles- tėti; įsisteigė mergaičių mokytojų seminariją čia pat šalia; ilgai- niui išdygo aukštieji moterų kursai,

Plateriūtės įstaiga buvo ne vieno žmogaus nuosavybė, o korporacijos. J. Matulevičius tą korporaciją perorganizavo. Daug pasinaudojo tuo lenkės, bet nemaža ir lietuvaitės.

c) JJ Matulevičius profesorius

Penkerius metus J. Matulevičius buvo aukštosios mokyklos profesorium. Jam pirmam teko dėstyti sociologiją Petrapilio Katalikų Akademijoje. Su sociologija J. Matulevičius buvo su- sipažinęs studijuodamas Weiss'o apologetiką. Bažnytinės teisės priverstas studijavimas Kelcuose labai žymiai pagilino juridinį J. Matulevičiaus išsilavinimą, o tas palengvino suprasti visuo- menės klausimus. .

Iš Varšuvos į Petrapilį J. Matulevičius atsivežė labai gra- žią specialią visuomenės mokslų biblioteką ir dar ją padidino Petrapilyje, prapirkdamas naujoms knygoms beveik visą algą.

Įžanginė iškilmingoji J. Matulevičiaus paskaita buvo apie nuosavybę ir katalikų dogmatiką. Ta paskaita labai patiko profesoriams, dar labiau studentams. Kitos J. Matulevičiaus pa- skaitos interesuodavo studentus savo turiniu, keliamųjų proble- mų aktualumu ir iškalbos malonumu. Aš tų paskaitų nėsu gir- dėjęs nė vienos, bet, gyvendamas Akademijoje, pastebėjau, kad studentai ne visada eidavo į kitų profesorių paskaitas, o niekad nepraleisdavo J. Matulevičiaus paskaitų.

„Sociologijos moksle ir specialistui lengva nutolti nuo ka- talikybės principų. J. Matulevičius buvo laimingas tiek, jog im- damas tyrinėti socialinius klausimus jis puikiai buvo išsispeciali- zavęs dogmatikoje. Taigi jo pažiūros į visuomenės dalykus visuo- met buvo kogeriausiai suderintos su katalikybe. Kartais žmonės,

20

tartum benorėdami laikytis katalikybės, atmeta kiekvieną naujesnę pažiūrą, iškilusią sociologijos srityje. Dogmatikos specialistas J. Matulevičius neturėjo to baimingumo, nes jis žinojo, kas yra am- žinoji tiesa teologijoje, ir kas vien tik laikinoji pažiūra. "Taigi J. Matulevičiaus sociologijoje yra retas ir brangus suderinimas ka- talikų dogmatinės ortodoksijos su sveikąja pažanga. Tik čia turiu pastebėti, jog kai kurie J. Matulevičiaus sekėjai šitoje sri- tyje yra padarę stambių klaidų dėl to, kad daug mažiau už jį mokėjo dogmatiką ir sociologiją.

Dogmatikos profesoriui Cieplak'ui tapus vyskupu, kun. Al. Wojcickiui gavus sociologijos daktaro laipsnį Louvain'e, J. Ma- tulevičius liovėsi dėstęs sociologiją, ją užleisdamas Wojcickiui, pats perėjo į dogmatikos katedrą. Tai buvo 1908 metų vasarą. Sociologijai dėstyti Matulevičius buvo prisirengęs užtektinai, dog- matikai dėstyti jis buvo prisirengęs gerai.

Jam baigus Akademiją su pažymiu „primus“ 1899 m., tos įstaigos rektorius vyskupas Niedzialkowski's pasakė, kad rūpi- nęsis išgauti valdžios stipendiją J. Matulevičiaus studijoms už- sienyje, bet nepasisekę. Tačiau vyskupas rektorius pridūrė, kad J. Matulevičius pasirūpintų pats kur nors gauti lėšų užsienio studijoms, nes profesoriaus vieta Akademijoje jam yra tikra. Niedzialkovski's minėjo fundamentalinės teologijos katedrą, ku- rią pats turėjo. Tam tikslui J. Matulevičius iš Kreuznach'o at- važiavo Friburgan į Šveicariją. Čionai negalima buvo speciali- zuotis neišklausius viso Šv. Tomo Akviniečio „Summos“ kurso. J. Matulevičius jį išklausė ištisai. Profesorius Del Prado dėstė „Primam“ ir „Tertiam partem“, prof. J. B. Berthier dėstė „Se- cundam partem“. Taigi J. Matulevičius mielu noru perėjo prie dogmatikos, kaip tik pasidarė galima perleisti sociologiją jau- nesniam asmeniui.

Tiek sociologijos tiek ir dogmatikos jo kursų aš neklau- siau, nes jau buvau tos pačios įstaigos profesorium. Pats J. Matulevičius darbščiai rengdavosi paskaitoms, bet ne visiškai būdavo patenkintas jomis. Retkarčiais pareikšdavo tą ir man.

Profesoriaudamas jis rašydavo savo kursą, bet išspausdino tik vieną įžanginę paskaitą. Spausdinimą nemažai sutrukdė te- kusios jam inspektoriaus pareigos, nes jos sugaišindavo daug laiko vien administratyviniams ir ūkio reikalams. Inspektorium jis tapo pralenkdamas daugelį profesorių pirma jo atvykusių į Akademiją dėstyti įvairių dalykų. To pralenkimo priežastis buvo

21

rektoriaus ir aukštesniosios dvasinės valdžios įsitikinimas, kad J. Matulevičius yra pranokęs išmintim, taktu ir profesoriškais ga- bumais tuos, kurie pirma jo įėjo į profesūrą. Taigi 1911 m. J. Matulevičiui kategoriškai pareiškus, kad atsižada profesūros ir inspektūros, visi labai nustebo, nes nežinojo, kad jis tą daro paaukodamas profesoriškąją karjerą Vienuolijos reikalams. Tai buvo nemažas pasiaukojimas, nes iš Akademijos inspektorių žmonės paprastai eidavo į vyskupus.

d) J. Matulevičius rekolekcijų vedėjas

Praktikos pradas J. Matulevičiaus gyvenime buvo stip- resnis už teorijos pradą. Gal dėl to jis neilgai nei profeso- riavo, bet ir profesoriaudamas jis laisvu noru imdavosi tų dar- bų, kurie tiesioginiu būdu pakelia dvasią.

1909 m. jis vedė rekolekcijas man vienam rugsėjo mėne- syje ir pats drauge laikydamas jas. 1910 m. jau buvo mūs būrelis Pohulankoje ir visi atlikome J. Matulevičiaus vedamas rekolekci- jas. 1911 m. Žemaičių Vyskupas a. a. Kasparas Cirtautas pa- kvietė J. Matulevičių vesti rekolekcijas tos vyskupijos kunigams. Tautiškasis kunigų susipratimas jau buvo didelis. Jie norėjo, kad rekolekcijos būtų lietuviškai vedamos. Dalis kunigų ir pats vyskupas Cirtautas buvo įsitikinęs, kad kalbos reforma dar per ankstyba ir nėsą pozityvaus reikalo kalbėti lietuviškai, nes visi kunigai supranta lenkiškai. Dalykas priėjo ligi J. Matulevičiaus. Tas nieko nelaukdamas rekolekcijas pradėjo lietuviškai. Tai bu- vo pirmos lietuviškos kunigų rekolekcijos Žemaičių Vyskupi- joje. Jos taip gerai pasisekė, kad ir kunigai buvo patenkinti ir pa- galiau pats vyskupas. Nuo to laiko visos Žemaičių vyskupijos rekolekcijos kasmet esti visur tik lietuviškai,

Šveicarijoje būdamas J. Matulevičius vesdavo aštuonių dienų rekolekcijas bent vienerias kas metai. Jos būdavo vienuo- liams. 1914 m. Seinų vyskupas J. E. Antanas Karosas surengė savo vyskupijos kunigams rekolekcijas Marijampolėje. Jas vedė taip pat J. Matulevičius. Ir tos rekolekcijos taip pat buvo pir- mos Seinų dijecezinės rekolekcijos lietuvių kalba. Pirmiau jos būdavo Seinuose ir lenkiškos.

Rekolekcijų sistemą J. Matulevičius sudarydavo šv. Ignoto Lojolos pavyzdžiu, žymiai prisilaikydamas Roothan'o paaiškini- mų. Ta sistema yra klasinė. Jos laikosi beveik visi žymesnieji

22

rekolekcijų autoriai. Kunigai tą sistemą jau gerai žino. Ji ski- riasi nuo mūs krašte mažai žinomos domininkonų sistemos.

Ypač gerai paruošęs J. Matulevičius turėjo konferenciją apie šv. Paulių apaštalą — visų darbščiųjų katalikų pavyzdį. Tą konferenciją jis sakydavo antroje savo rekolekcijų dalyje, jei jos būdavo aštuonių dienų.

Man neteko patirti, kaip vyskupas J. Matulevičius organi- zuodavo kunigų rekolekcijas Vilniaus vyskupijoje ir ką jisai padarė, kad misijų įprotis atgimtų mūsų šalyje. Aš tiktai žinau, kad Marijonų Atnaujintojas iš visų savo kongregacijos kunigų, kuriems senatvė netrukdo laikyti misijas, reikalaudavo, kad jie turėtų išsidirbę kiekvienas savo rekolekcijų ir misijų ciklus.

Paskutiniame savo gyvenimo mėnesyje, dirbdamas neap- sakomai daug, arkivyskupas J. Matulevičius Kaune dalyvavo dar savo kongregacijos kunigų vedamose rekolekcijose ir sakė jose vakarines konferencijas. Tos rekolekcijos baigėsi 1927 m. sausio 5 d.

e) J. Matulevičius pamokslininkas ir nuodėmklausis

Slavikų parapijos (Šakių apskr.) žmonės dar ir šiandien at- simena dijakono J. Matulevičiaus pamokslą apie tikrą ir netikrą maldingumą. Tą pamokslą jis pasakė tenai 1898 metų vasarą. Marijampolėje tokių pamokslų jis yra pasakęs daugiau, ir žmo- nės šnekėdavo, kad dėl tų pamokslų verta iš toli eiti į bažny- čią. Kun. J. Matulevičius Marijampolėje sakydavo pamokslus ne tik studentaudamas, bet ir profesoriaudamas, nes ten praleisda- vo savo atostogas, parvažiavęs iš Petrapilio. Trečiu atveju Ma- rijampolė girdėjo daug jo pamokslų 1918 m., kai sugrįžęs po karo prieš tapdamas vyskupu joje apsigyveno.

Marijampolės inteligentai eidavo tų pamokslų klausyti dėl jų turiningumo. Didelis buvo mokslo ir erudicijos išteklius, iš kurio J. Matulevičius semdavo savo pamokslų turinį. Sakyda- mas neužmiršdavo, kad jo klausytojų visuma yra kaimiečiai ir dėl to būdavo populiarus. Skirtumas tarp banalumo ir populia- rumo yra tas, kad pastarojo tipo svarbų ir gausų turinį kalbė- tojas moka paduoti žmonėms nėjusiems aukštų mokslų. O ba- . nalumas darosi liaudžiai lygus turinio skystumui — menkumui. Banalų pamokslą klausytojai supranta, bet jis jų širdyse nelie-

23

ka. J. Matulevičiaus pamoksluose būdavo ryškių sakinių. Jų ne vienas tebėra tarp marijampoliečių.

Kun. J. Matulevičiaus pamokslai būdavo klausytojams lengvi. Tą būdvardį jie sakydavo dėl to, kad po J. Matulevi- čiaus pamokslo jie nesijausdavo pailsę. Aš manau, jog tai bū- davo dėl to, kad J. Matulevičius vartodavo daug sinonimų. Kol pamokslininkas juos tardavo, klausytojų protai pasilsėdavo. Jis sinonimus rinkdavo atsidėjęs, kartais tam tyčia skaitydamas kalbininkų veikalus, kaip antai: Jablonskio „Mūsų įnamiai“, Ralio „Robinzonas Kruzė“, kartais imdamas juos tiesiog iš žo- dynų. Maža turime žmonių, kurie taip uoliai sekė mūsų kalbą, kaip arkivysk. J. Matulevičius. Jis tą darė ligi pačių paskuti- nių gyvenimo dienų. Lietuvių kalbą jis mylėjo taip, jog ir kon- kordato projektą sustatė lietuvių bei italų kalbomis, kad lietu- vių kalba patektų į „Acta Apostolicae Sedis“, kada įvyks su- tartis tarp Šv. Tėvo ir Lietuvos. J. Matulevičius turėjo stiprų balsą ir mėgdavo kalbėti didelėms minioms. Jis ir pats prisi- pažindavo, kad kabinetinės kalbos jam nesiseka. Petrapilyje jis yra pasakęs gana daug puikių pamokslų prokatedroje ir Šv. Kotrinos bažnyčioje. Tame mieste būdavo per 50 parinktų ku- nigų. Jų tarpe buvo garsių pamokslininkų, kaip kun. Čečot'as ir kiti. Vis dėlto J. Matulevičius buvo geresnis pamokslininkas už juos visus. Tiktai prancūzui domininkonui Tėvui Lagrange reikia pripažinti pirmybę prieš J. Matulevičių.

J. Matulevičiaus balsas neturėjo nei šiurkštumo nei ypa- tingo malonumo — buvo vidutinis, visai gražus.

Pamokslai būdavo ilgoki, maždaug 40 minučių, kartais valandą, retkarčiais ilgiau, bet, norėdamas, J. Matulevičius pa- sakydavo ir trumpų pamokslų. Tą darydavo tada, kada žino- davo, jog laiko trūksta. Taip buvo keletą kartų 1926 m. Ame- rikoje, kada rengdamasis į gelžkelio stotį arba į laivą dar no- rėdavo pasakyti žmonėms prakalbėlę, pavyzdžiui, New-Yorke 1926 m. rugsėjo 1 d.

Tais 1926 metais arkivysk. J. Matulevičius beveik kiek- vienoje aplankytoje kolonijoje pasakė po du pamokslus, dauge- lyje po tris, kai kuriose keturis ar daugiau. Taigi liepos ir rugpiūčio mėnesiais iš viso yra pasakęs netoli 200 pamokslų ir prakalbų. Tas parodo, kaip didelis buvo jo pajėgumas ir gabumas kalbėti. Drauge gali kilti ir klausimas, ar tas per didelis jėgų

24

įtempimas nesumažino organizmo atsparumo tai apendicito li- gai, kuri taip netikėtai nuvedė Arkivyskupą į kapus.

J. Matulevičiaus pamoksluose jausmingumo būdavo tada, kada jis kalbėdavo didžioms minioms. Vėliau jausmingumo būdavo paprastai mažiau ir vyskupo pamoksluose vyraudavo proto bei valios elementai.

Didelėje jo pamokslų daugybėje, kuriuos man teko girdėti, skambėdavo styga kviečianti klausytojus į šventumą. Aš many- davau, kad to per daug, nes mums pirma reikia pasiekti daug žemesnius dorovingumo laipsnius. Man labiausiai nepatikdavo, kad a, a. Arkivyskupas į šventumą ragindavo ištaigose pasken- dusius amerikiečius. Dabar aš suprantu, kad jis kalbėdamas kitiems, kalbėdavo drauge ir sau. Jam, ištiesų, jau artimas bu- vo šventumo laipsnis ir buvo reikalas į jį žengti.

Nuodėmklausis J. Matulevičius buvo uolus, ramus, kant- rus, protingas. Juo pasitikėjo mokinės ir mokytojos Varšuvoje, studentai, klierikai ir pasaulininkai, profesoriai Petrapilyje, vie- nuoliai ir vienuolės. Jo patarimai per išpažintį būdavo trumpi, bet kreipdavo dėmesį į visus penitento reikalus. Daugumą pir- mųjų marijonų jis formavo per išpažintį. Jis klausydavo išpa- žinčių ir liaudies visose tose vietose, kur šiek tiek ilgiau gyveno, išskyrus gal Kauną 1926 metais, nes jau nebuvo nei reikalo, nei galimumo.

2. J. Matulevičius vyskupas

Karui besibaigiant per keletą mėnesių 1918 m. Marijam- polės marijonai džiaugėsi betarpiška J. Matulevičiaus vadovybe. Seinų. vyskupijos kunigai jį statė tokiu aukštu autoritetu, kad jo nuomonė jų tarpe buvo skaitoma lyg ištarmė. Marijampolės ir plačių apylinkių pasaulininkai žmonės, inteligentai ir šiaip asmens gėrėdavosi jo pamokslais, pasikalbėjimais, tikybiniais ir šiaip patarnavimais. Jo pastangomis armotų apardyti vienuo- lyno stogai ir sienos susitaisė.

Naujai įsikūrusi Lietuvos valstybė vargo tvarkydama su- griautą tėvynę ir besiderėdama su galingais okupantais. Vilniuje buvo Lietuvos vyriausybė ir vokiečių okupacijos valdžia. Vil- niaus vyskupo sostas buvo tuščias. Vyskupiją valdė prelatas Michalkevičius, kuris norėjo, kad jo valdomoji dijecezija būtų priskirta Lenkijai. Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas

25

p. Smetona ir visi tarybos nariai norėjo, kad sostinės vyskupas būtų lietuvis. Jiems pasiūlius vieną kandidatą, iš Rymo grįžo neigiamas atsakymas.

Tada Žemaičių Vyskupas iškėlė J. Matulevičiaus kandida- tūrą. Tarybos pirmininkui ji patiko. J. E. vyskupas Pr. Ka- revičius nuvyko pas vokiečių okupacijos vadą ir įtikino, kad toji kandidatūra visai gera. Centro atstovas a. a. Erzberger'is tą kandidatūrą pagyrė Šv. Tėvo nuncijui arkivyskupui Pacelli (dabar kardinolas) ir, tur būt, rekomendavo Ryme. Galutinai Tarybos pirmininkas p. Smetona oficialiai pasiūlė Šv. Tėvui J. Matulevičių skirti Vilniaus vyskupu.

Rymas. žinojo Marijonų Atnaujintoją iš tų laikų, kada jį buvo skundęs grafas Ostrovski's, paskui iš 1909 m., paskui iš jo veikimo Friburge, nes ir tenai buvo kilę skundų prieš Ma- tulevičių bei Marijonus. Friburgo universiteto profesorius De- curtins buvo įtaręs kun. J. Matulevičių, kad modernistų auklė- jimo įstaigą įkūręs katalikiško universiteto pašonėje. Šv. Tėvas visais tais atvejais įsitikino, kad skundai buvo tušti ir netei- singi. Taigi Benediktas XV, duodamas oficialų pritarimą Ta- rybos pasiūlymui, per monsinjorą Ceretti (dabar kardinolas) ir per nuncijų Pacelli telegrafu davė įsakymą J. Matulevičiui kon- sekruotis ir daryti ingresą, nelaukiant paprastų tais atvejais dokumentų. :

Gruodžio 1 d. (tai buvo pirmasis advento sekmadienis) J. Matulevičius priėmė vyskupišką sakrą iš Žemaičių Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus rankų, asistuojant prelatams Karoliui Baiko iš Vilniaus ir Matui' Dabrilai iš Vilkaviškio. Indultas buvo pasirašytas nuncijaus Ratti (dabar Šv. Tėvas Pijus XI). Gruodžio 8d. J. Matulevičius padarė ingresą į Vilniaus katedrą, kurioje jis ingresinę ganytojo prakalbą pasakė ir lietuviškai. Tai buvo pirmoji nuo XV šimtmečio ingresinė prakalba lietuviškai pasakyta. Nors Matas Trakiškis buvo lietuvių kalbos gynėjas XV amžiuje, bet abejotina, ar ingresinę kalbą yra sakęs lietuviškai. Tada vyravo lotynų kalba. Tokiu būdu J. Matulevičius veikiausiai yra abso- liučiai pirmas Vilniaus Vyskupas pasakęs lietuvišką ingresinę kalbą. Ligi šiolei jis yra vienintelis.

Lietuvos laikinoji vyriausybė iškėlė vyskupui gražius pietus ir juose vyravo lietuvių kalba, nors buvo ir lenkiškų, ir gudiš- kų, ir žydiškų kalbų. Vyskupas atsakė lietuviškai ir lenkiškai „atsiprašydamas gudų, kad.dar.nemoka jų kalbos, ir žydų, kad

26

nesugeba žydiškai pratarti. Neilgai buvo lemta naujam vysku- pui dirbti išvien su Vyriausybe iškėlusia jo kandidatūrą; de- vynioliktą dieną po ingreso, t. y. per naujus 1919 m. bolševikai užėmė Vilnių.

Į vyskupo namus įsikraustė liaudies švietimo komisarija- tas, nors butų ir vietos Vilniuje netrūko. Vyskupas ramiai perspėjo komisarus, kad jo namai jų įstaigai netinka, kad sovietų vyriausybė tuo sukiršins prieš save liaudį. Valdininkai, ypač valdininkės to perspėjimo nežiūrėjo ir šeimininkavo vyskupo na- muose, bet neilgai. Vieną rytą Didžiojoje gatvėje, vyskupo kieme ir aplinkui susirinko minia ir įširdusi ūžė. Komisarijato valdininkai ir valdininkės, ypač tos pastarosios, nusigando, nes kareivių prišaukti negalėjo. Vyskupas nuramino išsigandusius, pasirodė miniai, pasakė jai, kad valdininkai ir valdininkės nėra jam padarę blogo, bet kad jiems nepatogu čia būti, ir prašė minios, kad ji leistų ramiai išeiti visam komisarijatui. Minia persiskyrė, ir vyskupo tarnai išlydėjo bolševikus.

Tačiau nemalonumų buvo ir daugiau. Vienu tarpu vyskupo namus užpuolė revizija ieškoti ginklų. Vyskupas sakė, kad jų nėsą jo namuose. Bet kratytojai tuo nepasitenkino, išgriozdė viską ir visur. Jiems pasisekė: jie rado skardinį pištaliet petardams sprogdinti. Atsinešę tą prietaisą jie tarė vyskupui vienskaita: „Sakei, kad nėra ginklų, o štai orudije!“ Vyskupas taip pat vienskaita atsakė: „Iz etavo orudije i vorobja ne ubjoš“ (Iš tos armotos nė žvirblio nenušautum). „A vsiotaki orudije“, (o betgi armota), atsakė bolševikas ir pametęs skardinį pištalietą išėjo. Tokių kratų buvo ne viena. Vieną kartą vyskupas sugrįžęs iš parapijos lankymo apsirgo, nusimovė žiedą nuo piršto ir pasidėjęs į stalinę nuėjo gulti. Tas žiedas buvo Lietu- vos Vyriausybės dovanotas konsekracijos metu. “Ginklų ieškotojai rado tą žiedą ir išsinešė, bet nepareiškė savininkui ką radę.

Buvo ir rimtesnių susikirtimų tarp komisarijato ir vyskupo. Komisarijatas organizavo prieštikybines paskaitas. Vyskupas tą patyrė ir katedroje pasakė pamokslą apie pasaulinės valdžios uždavinius ir apie tai, kad jai nedera kištis į tikybos dalykus, ypač ją griauti. Pamokslas buvo drąsus ir žmonėse padarė daug įtakos. .Komisarijatas toliau nebeorganizuodavo prieštiky- binės propagandos taip viešai. Tiesa, jis neilgai ir buvo.

Per Velykas užėmė Vilnių lenkai. Tada prasidėjo pačios sunkiausios Vyskupo dienos. Jie mėgdavo kelti įvairiausias iš-

27

kilmes, reikalaudavo, kad Vyskupas jose dalyvautų ir reikšdavo jam kartais paniekos, kartais neapykantos, kartais abiejų. Tam tikros rūšies spauda ėmė pilti šmeižtų pamazgas ant Vyskupo. Buvo net ir kunigų dalyvavusių tuose negražiuose darbuose. Vyskupas kentė. Už tas jam tekusias nuoskaudas jis nebaus- davo nė vieno.

1920 m. lenkus iš Vilniaus išvarė bolševikai. Vyskupo šmeižėjai kunigai išbėgo drauge su lenkų kariuomene. Iš bol- ševikų Vilnių perėmė Lietuvos vyriausybė. Bet neilgai džiaugė- si tuo Vilniaus vyskupas lietuvis. Šimtui dienų praslinkus, Želigovskis užgrobė mūsų sostinę, pasinaudodamas bloga mūsų kariuomenės disliokacija. Vyskupo būklė pasidarė dar sunkes- nė, negu buvo pirmu lenkų viešpatavimu,

Trinopolyje pas Vilnių buvo lietuvių vaikų prieglauda. Pilsudskis, norėdamas tą prieglaudą panaikinti ir nenorėdamas už tai būti atsakingas, Trinopolį pavedė Vilniaus vyskupijai, manydamas, kad vyskupas iškraustys našlaičius, suvalgančius visas to ūkio pajamas. Bet vyskupas neiškraustė našlaičių ir dar šelpė prieglaudą savo lėšomis. Prieglaudos vedėja buvo Vargdienių Seselių kongregacijos vienuolė Agota Kudirkaitė. Vyskupas dažnai ją pamokydavo, kaip geriau auklėti ir aprū- pinti našlaičius. Prieglauda gyvavo ligi J. Matulevičius buvo Vilniaus Vyskupu.

Vilniaus vyskupų tradicijos buvo aukštų magnatų šudarytos ir palaikomos. Tačiau Šv. Zitos Draugija, nors jos narės tėra tik miesto tarnaitės lietuvaitės, drįsdavo kviesti Vyskupą Matu- levičių į savo iškilmes. Ir gerai darydavo. Jas iškeldavo savo buveinėje, vieno namo požemyje, ir Vyskupas Matulevičius ten atvykdavo, prakalbėdavo į jas, geru žodžiu ir užuojauta pa- lengvindavo joms. Jis taip pat dažnai lankydavosi lietuviškų draugijų susirinkimuose šv. Mikalojaus salėje, lietuvių gimnazi- jos iškilmėse ir kitur. Tiesa, jis neatsisakydavo užeiti ir pas lenkus, kada jį kviesdavo, būdavo ir pas lenkus ir gudus toks pat malonus svečias, kaip pas lietuvius. Vyskupas jis buvo visiems Vilniaus katalikams.

J. Matulevičiaus vyskupavimas Vilniuje yra įdomiausias Lietuvai jo gyvenimo laikotarpis.

Vyskupas gynė nuo okupantų Giedraičių kleboną lietuvį, kurį lenkai buvo suėmę ir išvežę. Jis padarė, kad visose lie- tuvių parapijose kunigai buvo lietuviai. Jis sulaikydavo semi-

28

narijos vyriausybę, kuri pašalindavo lietuvius klierikus, pareiš- kusius savo lietuvybę. Jis leido gudams pradėti spausdinti tikybines knygas jų kalba ir pats išmoko gudiškai. Jis Lietuvą ir lietuvius užtardavo pasaulio diplomatams, kurį laiką viešėju- siems Vilniuje. Jis pats ir per tarpininkus daug kartų ragino Lietuvos vyriausybę skubintis daryti konkordatą su Šv. Tėvu, kad Vilniaus klausimas galėtų konkordate gauti Lietuvai pagei- daujamą formą. Vyskupas Matulevičius buvo vienintelė sėkmin- ga lietuvių užvėja Vilniuje per septynerius (su pertrauka) okupacijos metus. Tą jautė ir sakė net visai nereligingi lietuviai.

Norėdami vysk. Matulevičiaus veikimą paraližuoti, lenkai pakvietė į Vilnių savo tautininką veikėją vysk. Bandurskį, kad vysk. Matulevičių nustelbtų. Nustelbti nepasisekė. Vyskupui Ban- durskiui pačiam teko pergyventi sunkių valandų ir šauktis vysk. Matulevičiaus užtarimo. Vysk. Matulevičius jį užtarė, ir nuo to laiko vysk. Bandurskis netik nebekliudė vysk. Matulevičiui dirbti, bet ir ėmė jį labai gerbti.

Lenkai parkvietė arkivyskupą Hrynievieckį. Bet ir tas, stojęs šalia vysk. Matulevičiaus, nelaimėjo, o priešingai neteko tos aureolės, su kuria buvo iš Vilniaus išvažiavęs rusų laikais.

Sunku buvo vysk. Matulevičiui gyventi Vilniuje. Štai vienas pavyzdys. Respublikos prezidentui Wojciecbhowskiui atvažiavus į Vilnių, vyskupas gavo oficialų pakvietimą atlaikyti pamaldas katedroje, o du kapitulos nariai atėjo aiškiai pasakyti, jog vys- kupas bus užmuštas arba išniekintas, jei į katedrą tą dieną vyks. Prelatai klausė, kas turės laikyti Mišias, nelaimei vysku- pą ištikus. Vysk. Matulevičius atsakė pats pamaldas laikysiąs, nes taip žadėjęs, o jei bus užmuštas arba sužeistas, tai ipso facto suspenduotas tas, kuris po to tas pamaldas katedroje laikytų. To energingo pasakymo užteko: niekas nesikėsino vyskupo sužeisti nei išniekinti; jis pats pamaldas atlaikė.

Šnipai gyveno nuolat name ties vyskupo rūmais antroje gatvės pusėje. Vieną kartą jie pastebėjo įtariamą vežimą įsu- kant iš gatvės į vyskupo kiemą. Vežimas buvo ilgas, prikrau- tas smulkių daiktų, kurie pūpsojo pro uždangalą. Nesuskubo sargas uždaryti vartus, vežimui įvažiavus į kiemą, kaip polici- ninkai su dedektyvais apniko vežimą ir žmones. Jie nutraukė uždangalą ir pamatė, kad vežimas prikrautas bulvių ir runkelių.

29

Vienuolis marijonas brolis Gabrielius (1931 m. miręs) buvo Aušros Vartų zakristijonas, kada Vilniaus kraštų Seimas nutarė prisidėti prie Lenkijos, ir kada Pilsudskis su kard. Dalboru at- vyko tos iškilmės švęsti Vilniuje. Pilsudskis išreiškė norą pa- simelsti pas stebuklingąjį Aušros Vartų paveikslą. Valstybės vadą ir kardinolą į koplyčią nulydėjo vyskupas J. Matulevičius. Paveikslas, kaip paprastai, buvo uždengtas. Klebonas kan. Vo- lodzko liepė paveikslą atidengti. Zakristijonas Gabrielius buvo papratęs tą daryti ir visada jam sekdavosi, bet šiuo atveju ka- žin kur ir kaip virvutės užkliuvo. Zakristijonui nesugebant paveikslo atidengti, griebė tą padaryti klebonas, bandė ir kiti, norėdami traukte nutraukti virvutes, bet veltui. Pilsudskio po- licininkų viršininkas keikė, kad senos cariškos tebesančios vir- vutės ir paveikslo negalima atidengti. Paklūpojęs kokį laiką Pilsudskis atsistojo ir išėjo. Išvyko ir jo palydovai, bet likosi daug žmonių; klebonas su policija ir kitais žmonėmis neatidė- liodami ėmė ieškoti priežasties, kodėl uždangalo portjeros tuo laiku neprasiskleidė, kaip visada? Tyrinėtojai patraukė virvučių galelius ir portjeros gražiausiai prasiskleidė. Virvutės buvo sveikos ir nesusipainiojusios. Jos nebuvo už nieko užkliuvusios. Visi matė, kad nieks nepalietė nei portjerų nei virvučių po to, kai buvo bandyta paveikslas atidengti prie Pilsudskio. Polici- ninkai tik nusispiovė, tur būt, rodydami savo nepasitenkinimą.

Šitie bruožai iš J. Matulevičiaus vyskupavimo Vilniuje yra tik epizodai. Ne visus surašiau nei tuos, kuriuos žinau. Ne- minėjau nei vyskupo kovos su teologijos fakultetu Vilniaus uni- versitete, nei pasikalbėjimo su p. Nedzialkowskiu apie kunigų kišimąsi į politiką, nei apie vienuolę, kuri agituodavo prieš vyskupą, nei apie procesiją bolševikų sušaudytiems pagerbti, nei apie prel. Michalkevičiaus pakėlimą Vilniaus sufraganu, nei apie aprūpinimą Vilniaus vyskupijos dalies likusios neokupuoto- je Lietuvoje, nei apie korespondenciją su prof. Szcepanskiu ir daug kitų. Tie septyneri metai mūs istorijoje yra taip svarbus laiko- tarpis, kad reikėtų neilgai trukus parašyti rimtą studiją apie J. Matulevičių Vilniaus vyskupą. Aš neturiu visos tam reikalingos medžiagos ir pats Vilniuje tuo laiku tebuvau tik tris dienas. Taigi kitas turėtų tą padaryti. Iš to, ką žinau, galiu drąsiai sakyti, jog J. Matulevičius Vilniuje vyskupaudamas buvo lietuvių apgynėjas, gudų rėmėjas, lenkų rūpestingas ganytojas, Bažny- čios teisių sargus saugotojas.

30

Il. Lietuvis

Arkivyskupas Matulevičius iš pat jaunų dienų gyveno tri- jose visuomenėse: tikybinėje, tautinėje ir socialinėje.

Rimtų kaimiečių sūnus iš tėviškės išsivežė į gimnaziją pa- siryžimą būti kas esąs, t. y. lietuvis. Pirmoje gimnazijos kla- sėje nebuvo, kas tą pasiryžimą stiprintų, nes lietuvių kalbą dėstė žmogus užsigynęs ir savo tikybos ir savo kalbos, būtent Kre- činskis, bet antroje ir trečioje klasėje būdamas, J. Matulevičius klausydavo Juozo Jasulaičio pamokų. Tos pamokos žavėdavo mokinius, nors jos būdavo tuo laiku, kada reikėdavo pietūs val- gyti. Tos pamokos dažnai trukdavo pusantros valandos, ir mes nenorėdavome iš jų skirstytis. Toki jaunatvės įspūdžiai lieka per visą amžių. Pinigų stoka neleido jam seminarijos mokslą eiti ten, kur daug buvo tautiečių, bet vienas tarp visų lenkų drau- gų Kelcuose ir Varšuvoje stiprios dvasios jaunuolis atlaikė nu- tautinančią draugų ir mokytojų įtaką. Kiekvieną vasarą atostogas praleisdamas tarp lietuvių klierikų, Jurgis per porą mėnesių prisivydavo lietuvybės darbuose savo draugus seiniškius, kurių lietuviškasis veikimas daugiausia pasireikšdavo mokslo metu. Tarp seiniškių klierikų ir tarp J. Matulevičiaus tebuvo skirtumas tas, kad jie, seiniškiai, lietuviškosios dvasios daugiausia įsigy- davo ir lietuvybės eigą sužinodavo seminarijoje, o J. Matulevičius — per atostogas.

1895 m. rudenį J. Matulevičius atvažiavo į Petrapilio akade- miją ir lietuvybe jis buvo visai lygus atvykusiems iš Kauno ir Seinų, gal kiek aukštesnis tuo atžvilgiu už vad. mohiloviškius, t. y. baigusius Petrapilio dvasinę seminariją. Akademijoje jis buvo žymus lietuvių studentų draugijos narys, o 1897 m. pasirodė, kad jis jau žymesnis už kitus, nes Petrapilio žandarmerija, ga- vusi Wonseckio pranešimą, kratė J. Matulevičiaus kambarėlį.

Tame kambarėlyje dirbdavo du lietuviai ir vienas lenkas, bet tas lenkas buvo doras ir išmintingas jaunuolis, visiškai pri- pažįstąs teisę lietuviams mylėti Lietuvą. Kvota įvyko dėl to, kad Wonseckis susekė J. Matulevičių dalyvavus lietuvių veikime Marijampolės apylinkėje. Paprastai Akademijos lietuviai nelai- kydavo pas save draudžiamų raštų, bet prieš kratą J. Matulevičius buvo parašęs straipsnį skaityti lietuvių kuopelėje. Kratos metu Akademiją atstovavo bažnytinės istorijos profesorius J. | Klopo- tovski's, Akademijos inspektorius, lenkas. Žandarai rado J. Matu-

31

levičiaus straipsnį ir parodė Klopotovskiui. "Tas pasakė, kad tai esantieji lotyniški studento užrašai iš bažnytinės istorijos pa- skaitų ir rankraštį pasiėmė sau. Žandarai nemokėjo atskirti lietuvių kalbos nuo lotynų. Kitų įtariamų dalykų nerasta, ir J. Matulevičius liko neareštuotas. Grąžindamas jam straipsnį, Klopotovskis išbarė už traukimą įstaigos į pavojų.

J. Matulevičiaus lietuviškasis veikimas Šveicarijos Friburge pasireiškė „Rūtoje“, t. y. tenykščių lietuvių studentų draugijoje. Jis buvo uolus tos draugijos narys, visuomet įmokėdavo nario mokestį, atidirbdavo pareinantį jam darbą. O tas darbas buvo skaityti savo straipsnius draugams ir paskirtu laiku dežuruoti skaitykloje. J. Matulevičiui esant Friburge susidarė lietuvių skai- tykla ir archyvas, Ne jis sumanė tuos dalykus, bet jis prisidė- jo. darbu prie jų.

1901 m. lenkų „Liga Narodowa“ buvo pasiūliusi kun. Ma- tulevičiui ir man suorganizuoti lietuvius taip, kaip yra susiorga- nizavę lenkų tautiškieji demokratai (Demokracja Narodowa), ir mudviem stoti tos organizacijos priešakyje. J. Matulevičius pirmu- tinis pastebėjo to pasiūlymo pavojus, ir atkreipė mano dėmesį į juos, todėl mudu atsisakėme pasiūlymą priimti. Atsisakėme neskubotai, ištyrę dalyką, kiek galėjome giliau. Betyrinėdami sužinojome kai ką, ko šiaip lenkai nebūtų mudviem pasakę ir parodę, jei nebūtų turėję vilties mudu patraukti į savo organi- zaciją. Už tą apsivylimą lenkų tautiškoji demokratija dažnai keršydavo. Ateities istorikas stebėsis, kodėl Lenkija nepakentė J. Matulevičiaus Vilniuje. Jis tai supras atsiminęs, kaip svarbi priemonė kai kurioms politinėms organizacijoms — kerštas.

J. Matulevičius buvo krikščionis ir keršto nevartojo. Kelcų seminarijoje ir paskui Varšuvoje ir pagaliau Petrapilyje jis dir- bo sąžiningai darbą. Kelcuose ir Varšuvoje išimtinai lenkams, Petrapilyje ir lenkams ir lietuviams.

Būdamas trečiame ir ketvirtame Akademijos kurse, J. Matu- levičius atsidėjęs rankiojo veikalus ir brošiūras apie tautybę, tyrinėjo tautininkų nuomones ir neigiančių tautybę, patriotizmą ir internacionalizmą, stebėjosi. tais. krikščionimis, kurie šiek tiek nepasitiki tautiškumu ir dėl to ypač gvildeno klausimą, „kaip tautybė ir patriotizmas išrodo krikščionybės šviesoje. Tų jo ty- rinėjimų išdava pasireiškia Marijonų Konstitucijoje. Ten išreikš- tos. mintys, kad kiekvienas žmogus, ypač vienuolis, savo darbų turi tarnauti savo tėvynei, .ir. kad Marijonų pareiga mokėti, var-

32

toti, tobūlinti kalbą tos šalies, kurioje jie gyvena. Išimtis yra marijonams vyriausybės pasiųstiems į svetimos šalies mokslo įstaigą, kad joje dėstytų savo gimtąją kalbą.

Kai kuriems asmenims nepatiko J. Matulevičiaus tautinė prog- rama. Jie sakė, kad atnaujindamas Marijonus jis turįs tą kon- gregaciją padaryti išimtinai lietuvišką, nepriiminėti lenkų, nei kitų tautybių žmonių. J. Matulevičius atsakydavo, kad jis kuriąs katalikišką vienuoliją ir kad vienuolijos nukrypsta nuo savo esmės tapdamos išimtinai vienos kurios tautos. Marijonai yra konkretus J. Matulevičiaus bandymas suderinti patriotizmą su ka- talikybės tarptautiškumu.

Daugelis pranašavo tam bandymui visišką nepasisekimą. Istorijos įvykiai po 1917 metų tą bandymą pastatė į smarkią krizę. Tačiau Marijonai dar tebėra gyvi. Jie yra tikri savo tautų patriotai veikėjai ir vieni kitų patriotizmo netrukdo nei nepeikia. Aš manau, kad šitas bandymas yra vertesnis už sto- roką tomą gerai apdirbtų moksliškų išvedžiojimų.

J. Matulevičiaus patriotizmas užtenkamai pasireiškė tuo, kad norėdamas stoti į vienuolyną nesikreipė į didžiuosius, garsiuo- sius, galinguosius pasaulio adresus, o kreipėsi į menkutę kon- gregaciją, kurios buvo belikęs viename paskutiniame name vie- nas paskutinis ir jau sergąs senas -vienuolis. Patriotas gelbėjo nykstančias savo šalies atžalas. Taip jis padarė ir nekėlė aikš- tėn tos karžygiškos savo minties,

Marijonų vienuolija buvo mylimiausias J. Matulevičiaus gy- venimo kūrinys, kuriame jis matė savo gyvenimo uždavinį ir to gyvenimo vertę. J. Matulevičius žinojo ir dažnai man primin- davo abiem žinomą faktą, kad vienuolijos sunyksta, kada ga- besnieji jų nariai ima tapti vyskupais, nes tada vienuolija lieka tik negabiems aprūpinti, tada prasideda vienuolijos anemija.

Bet štai 1918 m. Lietuvos Tarybos Pirmininkas tą J. Matule- vičiaus numatytąjį pavojų sudaro Marijonams. Iš jų tarpo ky- la karštų prašymų ir maldavimų, kad jis neapsiimtų; prašymai pasiekia Benediktą XV. J. Matulevičius stoja kryžkelėje: ar stip- rinti silpnoką savo vienuolijos gyvenimą, ar žiūrėti tautinio Lie- tuvos reikalo, imtis katalikiškai derinti tautinius Vilniaus vys- kupijos katalikų santykius ir Lietuvos Valstybės teisėtus rei- kalus. J. Matulevičius žinojo, kad tie, kurie Friburge jį buvo šmeižę marijavitu ir „„modernistu“, itin smarkiai jį šmeiš Vil- niaus vyskupu tapus. Jis buvo arti susidūręs 1912 m, su vienu

"U4Lb

33

šmeižtu mestu žmogui, kurį kažin kas buvo pavadinęs kandi- datu į Vilniaus vyskupus. Tas smulkus faktelis Matulevičiui ir apšmeižtam jo draugui buvo parodęs, jog viena šovinistų rūšis laiko Vilniaus vyskupiją aptvėrusi šmeižtais, kad lietuviai ten nepatektų. Apsiimdamas tapti Vilniaus vyskupu, Matulevičius žinojo apsiėmęs būti šmeižiamas. Per septynerius metus jis tų šmeižimų iškentėjo neapsakomai daug.

Vilniuje Matulevičius buvo lietuvis vyskupas lietuviams, gu- das gudams ir lenkas lenkams, bet jis nebuvo padėjėjas nei tar- nas šovinistams. Vilniuje buvo lietuvių nekatalikų ir visai ne- tikinčių žmonių. Jie yra liudininkai, kad lietuviams Vilnių val- dant, Matulevičius nebuvo lietuvybės šovinistas, bolševikams val- dant jis nebuvo demagogas ir lenkams valdant jis buvo lietuvių užtarėjas ir globėjas.

Ta globa pasireiškė pirmiausia tuo, kad lietuvių gyvena- mose parapijose visur buvo lietuviai kunigai Gudų parapijose tiek buvo gudų, kiek tik jų išteko. Vyskupui dijeceziją valdant gudų ga- nytojų skaičius didėjo. Lenkų Matulevičius neskriaudė. Jų dvasios reikalai buvo aprūpinti jų gimtąja kalba labiau, negu kitų.

Prieš lietuvius kunigus net lietuvių parapijose buvo keliami šmeižtai. Jais norėta suklaidinti vyskupo nešališkas teisingu- mas. Bet vyskupas „delegatus“ priimdavo kiekvieną skyrium ir mokėdavo išklausinėti taip, kad tiesa paaiškėdavo.

Jo nuomonė buvo svarbi svetimų valstybių atstovams, bu- vusiems Vilniuje. Vyskupo pasikalbėjimai su tais atstovais at- likdavo didį diplomatijos uždavinį. Gal kada nors tų diplomatų memuarai išplauks į viešumą. Tada pamatysim, kokį naudingą neapmokamą advokatą turėjo Lietuva Vilniuje per septynerius metus. Ambasadorių Konferencijai padarius skaudųjį mums sprendimą dėl Vilniaus, tas advokatas neteko kam kalbėti ir pasidarė lyg nebereikalingas.

Lenkų konkordatui įsiteisėjus, vyskupas nebegalėjo būti dvasininkų gynėju, nei kalbos aprūpintoju. Jis būtų galėjęs likti figurantu, erzinančiu kitus, nepajėgiančiu padaryti naudos savie- siems. Šitokioje būklėje jis nenorėjo būti. Daugelis jį skau-

"džiai už tą žygį smerkia, Prieš atsistatydindamas jis man rašė,

kad jo nervai nebeišlaiko, kad jo sveikata netesa. Daugelis abe- jojo, ar tai tiesa. Aš neabejojau tada, o netikėtas įžengimas į kapus dėl gana paprastos ligos rodo, kad organizmas iš tikro buvo išsėmęs savo išteklius. r

Wi 38 Arkivysk. J. Matulevičius

34

Arkivyskupas niekuomet nedrausdavo naudotis jo darbais tiems, kurie norėdavo naudotis. Ir partijos jais naudodavosi, bet jis ne partijoms, tik Bažnyčiai ir tėvynei tarnavo.

Socialdemokratui Požėlai beministeriaujant ir pasiūlius da- ryti konkordatą su Šv. Tėvu, Arkivyskupas suprato, kiek tas su- darymas galėtų sustiprinti socialistiškas partijas valdžioje. To sustiprinimo Matulevičius nenorėjo, bet neatsisakė derėtis ir būtų vengęs visų kliūčių. Matulevičiui svarbu buvo kanalizuoti Lie- tuvos valstybinis ir religinis gyvenimas, kad jis liktų sveikas ir galingas.

Važinėdamas po Ameriką 1926 m. Matulevičius atliko ir apaštalo ir lietuvybės veikėjo uždavinį. Tas uždavinys nepatiko tiems amerikiečiams, kurie į savo šalį žiūrėjo kaip į katilą vi- rinantį visų tautų medžiagą ir rengiantį ją lieti į vieną Jungti- nių Valstybių lydinį.

Amerikoje Matulevičius susidūrė su rimta problema: sude- rinti lietuvio patriotizmą su Amerikos piliečio ištikimybe ir pa- reigomis. Ta problema buvo išspręsta Cambridge Mass., Ne- kalto Prasidėjimo parapijos prakalbose. Ji nelengvai išreiškiama, bet aiški ir teisinga. Amerikos lietuviai teprideda savo žvaigždę prie Jungtinių Valstybių vėliavos, arba esančių žvaigždžių žibė- jimą tepadidina savo darbštumu, gabumais ir veikalų tobūlybe.

Gana sunku baigti kalbą apie Matulevičiaus patriotizmą; neabejotina, kad Lietuvos kultūros istorijoje tam darbininkui tenka garbinga vieta.

2. Visuomenininkas

Darbininkų vargus Matulevičius pažino 1887—1891 metais, pats tų vargų pritirdamas. Jo būklė tuomet skyrėsi nuo pus- bernio būklės vien tuo, kad algos negaudavo, bet darbus dirb- davo visus ir, nakvodamas tvarte, gavo tuberkulų ligą. Protin- gas, kelias klases baigęs jaunuolis mąstydavo ne vien apie savo vargus, bet ir apie kitus panašiai vargstančius. Sociologas tada jis dar nebuvo, nei nežinojo, kad sociologija yra, bet jis matė, kad artimo meilės dėsnis turėtų pagerinti samdomos priaugan- čios darbininkų jaunuomenės gyvenimą. Aš tada nesusieidavau su Jurgiu, bet spėju, kad noras taisyti pastebėtus gyvenimo blo- gumus Evangelijos mokslu žymiai prisidėjo prie to, kad Matu- levičius Kelcuose įstojo į Dvasinę Seminariją, ne į gimnaziją.

35

Jo dėdė Jonas Matulevičius buvo mokytoju abiejose ir į abi įstaigas būtų galėjęs įstatyti savo brolėną.

Man neteko patirti, ar Matulevičius ką nors žinojo apie sociologiją būdamas seminarijoje. Ir joje ir Akademijoje jis vi- somis jėgomis ėjo gilyn į teologiją. Gerai neatsimenu, bet man rodos, kad Matulevičiaus patariamas ir aš Akademijoje rašiau į „Tėvynės Sargą“ apie piemenų auklėjimą...

Friburge Matulevičius buvo vien dėl to, kad A, M. Weiss buvo didžiausias tuomet gyvas apologetas. 'Weiss'o0 apologeti- nis darbas nuo kitų didžiųjų pasaulio apologetų skiriasi savo visuomeniškumu. Tai darė įtakos Matulevičiui, bet tuomet jame dar nepasireiškė visuomenininkas.

Grįžęs į Lenkiją ir labai sunkiai susirgęs, Matulevičius pa- teko į sergančios varguomenės tarpą Varšuvos priemiesčio ligo- ninėje. Tenai jis su ta varguomene susibičiuliavo ir pagijęs. visu širdies karštumu įėjo į „Chrzescijanska Demokracja“ (Krikš- čionių Demokratiją) Tą darbą buvo pradėjęs kun. Marcelius Godlewskis iš Seinų vyskupijos. Matulevičius buvo Godlewskio bendradarbis, bet ir erudicija, ir tvarkingumu, ir darbštumu, ir praktiškumu greitai Godlewskį pranoko, tačiau nestūmė jo iš pirmosios vietos, o pats pasiliko antraeilėje.

Kai kuriems mažai išmanantiems žmonėms tas darbas. labai nepatiko. Julius grafas Ostrowskis tikėjo, kad Matulevičius nuvedęs krikščionių demokratiją į socializmą. Taigi grafas. skundė kun. Matulevičių dvasinei vyriausybei. Uolusis darbi- ninkų užtarėjas nepyko, suprasdamas, kad grafas neišmano, Bet Matulevičius matė, kad apskritai maža buvo žmonių, išmanančių visuomenės dalykus ir jų santykius su Evangelija. Taigi jis sumanė visuomenės kursus (Kursa Spoteczne) ir juose jis daugiausia dalyvavo, geriausias laikė paskaitas. Kursai labai žymiai palenkė lenkų katalikų mintis į visuomenės dalykus, ir Matulevičius pasidarė garsus jau ne be socialistas, bet ,,spo- Jecznik“, t. y. visuomenininkas.

Kaip toks jis 1907 m. buvo pakviestas į Petrapilio Katalikų Akademiją apimti naujai įkurtos visuomenės mokslų katedros. Aš jo paskaitų nelankiau ir negaliu jų aprašyti, bet gyvendamas toje pačioje Akademijoje mačiau savo kolegos neapsakomai didelę įtaką studentams. Sociologija gan greit nustelbė kitus mokslus.

36

Tas padarė daug įtakos ir viešajam Lietuvos gyvenimui. Prof. Jurgutis buvo tarp uoliausių ir gabiausių Matulevičiaus klausytojų. Per sociologiją Jurgutis priėjo prie finansų mokslų ir tai turi nemaža sąryšio su Lietuvos litu. M. Krupavičius jau neklausė sociologinių Matulevičiaus paskaitų. Krupavičiui įstojant į Akademiją Matulevičiaus jau nebuvo joje, bet dar tebebuvo tas sociologinis studentų protų sužavėjimas, visuomenės mokslais, kurį buvo labai sustiprinęs Matulevičius.

Mintis atnaujinti Marijonus Matulevičiaus protą buvo pasie- kusi jam dar bedirbant Varšuvoje. Bedėstant sociologiją ta mintis virto pasiryžimu. Kas išmanydamas skaito Marijonų įstatus, tas juose randa labai stambių sociologinių pradų, bet apie tą tikybinę organizaciją geriau tinka rašyti svarstant tikybinį Matulevičiaus veikimą, taigi šičionai plačiau nekalbėsiu.

Patriotas Matulevičius, puikiai įvykdęs socialinius kursus Varšuvoje, negalėjo nepadaryti to paties Lietuvoje. Kaune prel. Dambrauskas ir prel. Januševičius taip pat svajojo apie tai. Nors Lietuvoje nebuvo pastebėta per maža susidomėjimo visuo- menės dalykais, tačiau socialiniai kursai padaryta 1909 m. sausio 2 — 5 d. Lietuvybės atžvilgiu tie kursai yra minėtini dėl to, kad juose Žemaičių Vyskupas pirmąkart viešai laikė lietuvišką prakalbą ne bažnyčioje.

Ėmęs organizuoti vienuoliją, ypač išvažiavęs svetur, Matu- levičius tiesioginiai pasaulinio visuomenės darbo nedirbo, ypač, kad didžiojo karo metu tai buvo visiškai neįmanoma. Po to karo, kai tik aptaisė armotų šūvių suplėšytą Marijampolės vienuolyną, Matulevičius turėjo tapti Vilniaus Vyskupu. Tų pareigų jam užteko. Bet Vilniaus vyskupams priklauso dvarelis Trinopolis. Visu Matulevičiaus vyskupavimo laiku tame dvarelyje buvo lietuvių vaikų prieglauda. Tos prieglaudos reikalais jis nuoširdžiai rūpinosi per visą laiką. Vilniaus Šv. Zitos vardu puošiamoji tarnaičių draugija džiaugdavosi, nes išdidžios Vilniaus sostinės vyskupas Jurgis mokėdavo ne vien katedroj sėdėti ant kilnaus sosto, bet nesididžiuodavo nueiti į zitiečių menkutę salę, kur jos kartais požemiuose laikydavo savo susirinkimus. Nė vienas Vilniaus vyskupas nebuvo to padaręs pirma jo. Zitininkes Matulevičius, Apaštalų Sosto Vizitatorius, aplankydavo ir Kaune,

Pavasarininkų Sąjungos jis buvo garbės narys ne vien dėį to, kad buvo Vizitatorium, bet dėl to, kad tai Sąjungai buvo

07

padaręs apčiuopiamos naudos. Ateitininkų judėjimą jis nuošir- džiai rėmė ir ateitininkijos įkūrėją norėjo išaukštinti. Jei to jis neįvykdė, tai ne jo kaltė. Socialistinė Lietuvos spauda smarkiai atakavo Lietuvos Bažnytinės Provincijos įkūrėją neva už pasitarnavimus Krikščionims Demokratams, Darbo Federacijai ir Ūkininkų Sąjungai. Tose atakose daug buvo neišmanymo: šiek tiek ir šmeižto, bet tiesa buvo ir liks, kad visiems naudin- giems tų partijų sumanymams Arkivyskupas pritardavo ir nuoširdžiai laimindavo jų darbus, naudingus tautai, visuomenei, darbininkams ir vargšams. Apie Matulevičiaus nuopelnus Moterų Kultūros draugijai galima būtų parašyti paskiras turi- ningas straipsnis.

Drįstu pasakyti savo įsitikinimą, kad Matulevičius buvo įžymus asmuo pirmųjų atgimusios Lietuvos visuomenininkų tarpe. Visuomeninė jo svarba nemažėja dėl to, kad jis buvo lygiai įžymus patriotas ir didis mūsų krašto Bažnyčios veikėjas,

Baigiu straipsnį trumpai suimdamas, kiek Lietuva turi nau- dos iš arkivysk. J. Matulevičiaus: 1). Jis prie mokslinės mūsų raštijos pridėjo stambų raštą: „Doctrina russorum de iustitia originali“. 2). Jis yra autorius antrosios Seserų Kazimieriečių konstitucijos, dviejų Marijonų konstitucijų ir instrukcijų ir Lie- tuvos benediktinių sutvarkytojas. 3). Jis yra tikrasis Mote- rų Kultūros Draugijos organizatorius, nors ne jis davė jai var- dą. 4). Jis pirmas Lietuvos katalikų jaunuomenės mintis pakreipė į katalikiškuosius visuomenės mokslus ir buvo autoritetas juo- se. 5). Jis pirmas įvedė lietuvių kalbą: a) į Žemaičių Vyskupi- jos rekolekcijas, b) į Seinų Vyskupijos rekolekcijas, c) į ingresi- nes Vilniaus vyskupų prakalbas. 6). Jis atgaivino mirštančią Lietuvoje Marijonų Vienuoliją. 7). Jis suorganizavo vieną di- džiausių Lietuvoje bibliotekų. 8). Jis atgaivino „Šaltinį“. 9). Jis Lietuvos katalikų jerarchiją padarė nuo nelietuvių metropo- litų nepriklausomą ir pirmas po 700 metų sudarė bažnytinę Lie- tuvos provinciją. 10). Jis baigė dirbti tekstą tarptautinės reikš- mės aktui: Lietuvos konkordatui su Apaštalų sostu. 11). Jis per septynerius metus atlaikė Vilnių, kurio nebuvo pajėgusi atlai- kyti mūsų armija. 12). Jis atgaivino katalikybės ir lietuvybės dvasią mūsų išeiviuose Amerikoje.

Tie dvylika punktų neapima visų arkivysk. J. Matulevi- čiaus nuopelnų, bet ir jie jau yra taip stambūs, kad maža ra- sis tautiečių, į kurių sąskaitą galėtume įrašyti tiek ir tokių dar-

38

bų. Arkivysk. J. Matulevičius išgyveno ne visai 56 metus. Nuo 1871 ligi 1890, t. y. 19 metų jis augo, mokėsi ir dirbo Lie- tuvoj. Nuo 1890 ligi 1902 jis ėjo mokslus. Nuo 1902 ligi 1907 dirbo svetur. Nuo 1907 ligi 1914 jis dirbo lietuvių įstai- gose lietuviams tarnaudamas, nors tos įstaigos buvo svetur dėl nelaimingos būklės tėvynėje. 1914—1918 jis karo priverstas gavo gyventi svetur. Nuo 1918 ligi 1926 jis gyveno ir dirbo Lietuvoje ir Lietuvai. Taigi iš 56 metų jis tik 9 metus dirbo svetur ir tai pusė to laiko buvo dėl karo prievartos praleista anapus tėvynės ribų. Septynerius metus jis dirbo Lietuvos dar- bą jos įstaigose svetur ir 27 metus dirbo Lietuvos darbą Lie- tuvoje, dvyliką metų paskyręs mokslui anapus Lietuvos ribų. Tik 16,04 savo amžiaus nuošimčių jis praleido dirbdamas sve- timų tautų Žmonėms, o 83,96); Lietuvoje arba lietuviams.

PROF. DR. J. TOTORAITIS

MARIJONŲ VIENUOLIJOS ATNAUJINTOJAS

+, Jurgis Matulevičius, būdamas Petrapilio Dvasinės Akademijos profesorium, galutinai pasiryžo stoti į " vienuoliją. Bet vienuolijų yra gana daug, į kurią jų nukryps dabar jo širdis? Gerai viską apsvarstęs, gal po ilgų svyravimų, pasiryžo stoti į Marijonų Vienuo- liją: marijonai jam buvo žinomi nuo pačios mažumės, gal jie jam savo karštais, pilnais Dievo meilės pamokslais nejučiom buvo įkvėpę pirmuosius diegus, iš kurių ilgainiui širdyje subrendo tikrasis pašaukimas. Jis žinojo kun. generolo Senkaus, to uolaus Dievo tarno, troškimą atgaivinti jau gęstan- čią vienuoliją Prasidėjus 1909 m. atostogoms, nuvyko į Marijampolę su apgalvotu sumanymu: Marijonų Vienuolija turi būti slapta atnaujinta, ir prie to slaptumo turi būti viskas taikoma. Generolui kun. Senkui tas sumanymas pasirodė lyg iš dangaus atneštas. Kun. Jurgis Matulevičius, būdamas labai rimtas ir uolus kunigas, buvo jam gerai žinomas; todėl jo sumanymas buvo džiaugsmingai priimtas. Susitarus dėl pirmųjų naujinimo reikalų, generolas kun. V. Senkus įgaliojo kun. pro- fesorių J. Matulevičių, nuvykus į Rymą, į Vienuolių Kongregaciją, jo vardu tartis apie gaivinamos Marijonų Vienuolijos reikalus ir prašyti, kad jam pačiam (kun. Matulevičiui) tuojau leistų daryti įžadus.

Slaptų vienuolijų globėjas Rusijos ribose tada buvo vysku- pas Kazimieras Ruškevičius (Rūškys), Varšuvos arkivyskupijos sufraganas. Jis buvo gimęs Sasnavoje, kur prie bažnyčios gyvendavo vienas Marijampolės marijonas. Marijonų Vienuolijai

40

jis buvo labai artimas ir generolo kun. Senkaus palankus bičiulis; tad ir sumanymas atnaujinti Marijonų Vienuoliją buvo jam gerai žinomas. Jis taip pat parašė raštą į Vienuolių Kongregaciją, pranešdamas apie norimą atnaujinti Marijonų Vienuoliją ir kartu prašydamas Šventąjį Sostą, kad kun. J. Matulevičiui būtų leista tuojau, be novicijato, daryti įžadai.

Kun. J. Matulevičius, generolo Senkaus įgaliotas ir vysk. K. Ruškevičiaus rekomenduotas, nuvyko į Rymą ir raštu prašė Vienuolių Kongregaciją, kad leistų atnaujinti Marijonų Vienuo- liją, kad jos nariai neturėtų jokių matomų ženklų (kad balto rūbo jiems nereikėtų nešioti), kad vietoje iškilmingų marijonų įžadų leistų daryti paprastus, kad galima būtų pertaisyti senieji marijonų įstatai pagal dabartinius Bažnyčios nurodymus, kad kun. J. Matulevičius galėtų tuojau, nelaikęs novicijato, daryti pirmuosius metinius įžadus, kad kun. Būčys, Petrapilio Akade- mijos profesorius, galėtų pradėti novicijatą ir kad kiti, norintieji stoti, pradėtų bandymą. Vienuolių Kongregacija tuo tarpu davė tik leidimą vysk. Ruškevičiui priimti į Marijonų Vienuoliją kun. J. Matulevičių ir kun. Pr. Būčį, o dėl kitų dalykų sakė kreip- tis trims mėnesiams praslinkus po priėmimo į Vienuoliją (1909 m. rugp. 2 d.).

Sugrįžus iš Rymo, generolas kun. V. Senkus, kun. J. Matulevičius ir Pr. Būčys nuvyko į Varšuvą, ir ten vysk. K- Ruškevičius, pagal Vienuolių Kongregacijos leidimą, savo nami- nėje koplyčioje, Marijonų generolo Senkaus akivaizdoje, priėmė į Marijonų Vienuoliją kun. J. Matulevičių, darantį vieniems metams neturto, skaistybės ir klusnybės įžadus; kun. Pr. Būčį priėmė tada į novicijatą. Tai įvyko Varšuvoje 1909 m. rugp. 29 d. Po to buvo parašytas priėmimo aktas, kurį savo parašais patvirtino visi ten dalyvavusieji, būtent: Marijonų Generolas kun. V. Senkus, kun. Matulevičius, kun. Pr. Būčys ir pagaliau vyskupas Kazimieras Ruškevičius, kuris prispaudė ant jo ir savo antspaudą. Tas aktas jau ir buvo Marijonų Vienuolijos pradžia.

Bendrasis atnaujintosios Vienuolijos tikslas yra Dievo garbė platinti ir patiems nariams tobūlėti, laikant tris Evange- lijos patartis: neturtą, skaistybę, kiusnybę.

Specialus (ypatingasis) Vienuolijos tikslas yra: iš Dievo ir artimo meilės, kiek tiktai galima, rūpintis kitų išganymu ir tobūlybe. Šiam reikalui broliai: 1) patys įgyja mokslo, mokslą kelia ir kitus moko, būtent: steigdami ir tvarkydami įvairių

41

rūšių mokyklas, kolegijas, institutus, mokyklų fakultetus, prie- glaudas bei bendrabučius; laikydami konferencijas bei skaitydami paskaitas; leisdami ir platindami knygas bei perijodinius katalikiškus laikraščius. 2) Eina ganytojų pareigas ir teikia pagelbos pasauliniams kunigams, būtent: skelbdami Dievo žodį, aiškindami krikščioniškąjį mokslą, ypačiai liaudžiai; klausydami išpažinčių, keldami rekolekcijas, steigdami misijas — tiek kata- likų, tiek ir, kiek galima, nekatalikų bei netikinčiųjų šalyse; imdamies parapijos darbo, steigdami katalikiškas kuopeles bei draugijas — tiek jaunuomenės, tiek ir suaugusiųjų ir joms vadovaudami, — ir visokiais kitais būdais, kokius tik surastų uolumas, pagal laiko ir vietos aplinkybes bei reikalavimus, be paliovos tarnaudami sielų išganymui bei šventėjimui,

» Pagal Atnaujintojo dvasią broliai šių tikslų siekia narsiai ir ištikimai, sekdami mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, pasaulio Išganytoju, būtent: diena iš dienos vis labiau ir labiau steng- damiesi Kristų pažinti, pamilti ir Juo sekti, kodaugiausia turėti Kristaus dvasios ir ja vaduotis ir visais darbais bei pastangomis platinti Kristaus Karalystę.

Visko atsižadėję, broliai, kiek galėdami, stengiasi visiškai pasiaukoti save Dievui ir visa tam, kas yra Dievo, kad Dievas — tiek kiekvieno Vienuolijos nario paskirai, tiek ir bendrai visos vienuolijos gyvenimo — būtų centras.

Su pagarba, meile, maldingumu klauso Katalikų Bažnyčios, kuri yra Dievo Karalystė žemėje ir Kristaus vietininkė. Pasi- duoda josios vadovybei ir dvasiai; yra klusnūs Bažnyčios pageidavimams bei troškimams; kiek galėdami visomis jėgomis ir protu jai tarnauja, narsiai nugalėdami visokias kliūtis ir pavojus, o reikalaujant Bažnyčios gerovei, net patys noringai imdami sunkias pozicijas, visiškai savęs išsižadėdami ir pasiaukodami,

Pradėję Marijonų Vienuolijos atnaujinimo darbus, kun. į. Matulevičius ir kun. Pr. Būčys sugrįžo iš Varšuvos ir ėmė ieškoti naujų narių. Iš Marijampolės juodu abu nuvažiavo į Šunskus, kur tada vikaro pareigas ėjo juodviejų mokslo metų draugas kun. Dr. Jonas Totoraitis. Šis savo svečių paragintas, pasiketino stoti į atgyjančią Marijonų Vienuoliją. Be to, a. a. kun. Civinskas ir kun. Pijus Andziulis, Veiverių mokytojų seminarijos kapelionas, taip pat pasižadėjo įstoti.

42

Po atostogų kun. J. Matulevičius ir kun. Pr. Būčys sugrįžo į Petrapilio Akademiją. Kun. J. Matulevičius padaręs jau įžadus, generolo kun. Senkaus buvo paskirtas novicijų, arba naujokų, vedėju. Novicijus buvo kun. Pr. Būčys. Tokiu būdu atgyjančios Marijonų Vienuolijos novicijatas atsidūrė Petrapilio Akademijoje. Kun. J. Matulevičius tenai pataisė Marijonų įstatus pagal Bažnyčios bei visuomenės gerovės reikalavimus ir "Vienuolių Kongregacijos nurodymus.

Reikalingos rekomendacijos, nauji įstatai ir prašymas juos patvirtinti slapta buvo nusiųsti į Rymą (1910 m. balandžio mėnesį). Vienuolių Kongregacijai reikalaujant, keliais mėnesiais vėliau, buvo nusiųsta dar senoji Marijonų regula ir senieji įstatai, taip pat ir generolo Senkaus prašymas, kad patvirtintų naujus įstatus. Vienuolių Kongregacija išdėstė tą visą reikalą Popiežiui Pijui X, ir jis 1910 m. lapkričio 28 d. pripažino ir patvirtino pataisytuosius Marijonų įstatus. Naujuosiuose įstatuose buvo atmainyta: marijonai toliau neturės jokio ypatingo rūbo, įžadus darys ne iškilmingus, bet paprastus.

Gavusi Bažnyčios Galvos patvirtinimą, atgyjanti Marijonų Vienuolija su viltimi galėjo žiūrėti į priekį. Kun. Pr. Būčys, pabaigęs novicijatą, 1910 m. spalių 6 d. Petrapily padarė metams įžadus, kun. J. Matulevičius kartu su juo atnaujino, Prieš tai, vasarą, į novicijatą įstojo kun. Dr. J. Totoraitis.

Bet senelio generolo kun. Vincento Senkaus amžius jau baigėsi. Po trumpos ligos jis mirė 1911 m. balandžio 11 d., Marijampolės vienuolyne. Jaunieji Marijonai buvo tada Petrapily.

Būdami dabar jau trys padarę įžadus marijonai galėjo rinktis generolą. Išsirinko (1911 m. liepos 14 d.) generolą kun. Jurgį Matulevičių, Marijonų Vienuolijos atnaujintoją.

Atgyjančių Marijonų novicijatas slapta buvo Petrapily. Kun. J. Matulevičius tikėjosi, kad rusų valdžia taip dideliam mieste jo nepastebės arba bent į tai nekreips dėmesio. Bet apsivylė, nes netrukus pasijuto esąs apstotas valdžios atsiųstų šnipų. Matydamas, kad tokioje aplinkoje novicijatas Petrapily ilgai būti negalės, pasiryžo jis išsižadėti profesoriaus ir inspek- toriaus pareigų Akademijoje ir perkelti novicijatą į Friburgą (Šveicariją). Tai buvo padaryta po 1911 m. atostogų. Į novicijatą tenai įstojo kun. Vincentas Dvaranauskas, Seinų seminarijos viceregensas ir profesorius, kun. Juozapas Vaitkevičius, kun. Feliksas Kudirka, kun. Vincentas Kulikauskas ir kun. Justinas

43

Novickas su kun. Julijum Kazaku, neseniai baigę Akademiją, keli kunigai lenkai ir keli nekunigai.

Po to viso, lapkričio mėnesį, iš Friburgo kun. J. Matule- vičius nuvyko į Rymą duoti Vienuolių Kongregacijai Marijonų Vienuolijos būties . apyskaitos ir gauti nurodymų tolesniam darbui. Prašė jis ten ir formalaus leidimo novicijatui perkelti iš Petrapilio į Friburgą ir kad jis pats Apaštalų Sosto būtų patvirtintas Marijonų generolu. Vienuolių Kongregacija tą viską suteikė,

Sugrįžęs į Friburgą su Apaštalų Sosto nurodymais, kun. J. Matulevičius ėmė tvarkyti ir atsidėjęs vadovauti novicijatui. Naujuose Marijonų įstatuose yra pažymėta, kad Marijonai rūpinsis ir mokslu. Tai turėdamas galvoje ir, be to, kad paša- liečiai žmonės nekreiptų į tai dėmesio, novicijatą pavadino mokslo namais (domus studiorum). Kunigai, baigę ten novicijatą turėjo eiti į universitetą mokytis. Tuose namuose įsitaisė ir nemažą knygyną.

Kun. J. Matulevičius, vadovaudamas ten novicijatui, parašė daug nurodymų jau bedidėjančiai Vienuolijai.

Friburge buvo keliolika kunigų ir kelioliką brolių. 1913 m. du kunigai, F. Kudirka ir J. Kazakas, drauge su kun. J. Matulevičium iš Friburgo nuvyko į Ameriką ir ten, Čikagos arkivyskupo leidžiami, įsteigė Marijonų namus. Tais pat metais ten buvo įsteigtas ir novicijatas. Nuo to. laiko vienuolynas ėmė palengva augti. Amerikos lietuviai katalikai, matydami Marijonų sėkmingą veikimą, pavedė jiems leisti „Draugą“ (dienraštį). Per Didįjį karą į Ameriką nuvažiavo kun. P. Būčys. Ten gyven- damas ligi 1921 m. jis daug dirbo Amerikos lietuvių katalikų tarpe, besirūpindamas jų religiniais reikalais.

Friburgo marijonų vienuolyno klestejimą sustabdė karas, Jo metu palengva iš Friburgo visi išvažinėjo: vieni į Lenkiją, kiti į Lietuvą, ir čia ėmė rastis vienuolynų. Tai buvo dėl to, kad vokiečiai, paėmę per šį karą Lenkiją ir Lietuvą, Bažnyčios ir vienuolijų atžvilgiu varė kitokią politiką, negu rusai — nepersekiojo ir nekliudė. Dėl to prie vokiečių buvo atgaivintas Marijampolės Marijonų Vienuolynas*).

*) Seinų Vyskupas J. E. A. Karosas jau 1917 m. rudenį į Marijampolę buvo paskyręs du kunigus marijonus: kun. V. Dvaranauską klebonu ir kun. J. Novicką vikaru.

44

Šio pirmojo Marijonų vienuolyno Lietuvoje atgaivin- tojas buvo pats Vienuolijos atnaujintojas generolas kun. Dr. J. Matulevičius, kurio tolesnis veikimas bent trumpai čia paminimas,

1918 m. (gavėnioje) atvykęs į Marijampolę ir, Popiežiaus leidžiamas, perkėlęs iš Friburbo novicijatą, ėmėsi tvarkyti nau- jai atnaujintą vienuolyną.

Bet čia kun. J. Matulevičiui ilgai būti neteko: Popiežiaus. Benedikto XV įsakymu jam teko Vilniaus Vyskupo sostas. Sunkiais laikais jam reikėjo vyskupo pareigas eiti (1918.XII.8— 1925.VIII.4). Iškentėjo daug ne tik nuo bolševikų, kurie du kartus buvo Vilnių užėmę, bet ir lenkų nacionalistų (tautininkų), kurie nekentė vyskupo lietuvio. Nors labai daug turėjo darbų, tačiau, savo paties sekretoriaus kun. Jono Kriščiukaičio M. I. C. padedamas, nuolat susirašinėjo su vienuoliais ir vadovavo visai Vienuolijai. Tada, prisitaikydamas prie naujojo Bažnyčios. Kodekso teisių reikalavimų, pertvarkė iš naujo Vienuolijos įstatus, kuriuos Popiežius Pijus XI 1930 m. sausio 27 d. (t. y. trejų metų Atnaujintojo mirties sukaktuvėse) galutinai patvirtino. Matydamas, kad darbas dėl rimtų priežasčių Vilniuje yra nega- limas, kartu norėdamas visiškai atsidėti savo mylimai Vienuolijai, atsisakė nuo Vyskupijos valdymo ir nuvyko į Rymą. Ten, pakvietęs kun. Dr. Kazimierą Rėklaitį, įsteigė vienuoliams studentams namus — kolegiją.

Atnaujinta Marijonų Vienuolija šiandien ne tik dirba savo pirmatakų — senųjų Marijonų — darbus, bet, prisitaikydama prie laiko ir vietos reikalavimų, imasi naujų darbų. Marijonai Amerikoje ir Lietuvoje, kiek išgali, rūpinasi misijomis bei reko- lekcijomis, kur gali, dirba įvairiose bažnytinėse ir šiaip kultūrinėse katalikiškose draugijose, rūpinasi mokslu, profesoriavimu, knygų rašymu ir leidimu.

Marijonai, suprasdami, kaip šiandien svarbią rolę vaidina spauda, įsitaisė didokas gražias spaustuves, kur spausdinama visokios knygos, laikraščiai ir kiti spausdiniai. Jas tvarko ir jose dirba, kiek galima, patys broliai vienuoliai. Kiekvienas namas turi ir savo knygyną. Be to, Marijampolėje ir Bielianuose (Lenkijoj) yra didelės, keliasdešimt tūkstančių tomų, bibliotekos, kur renkamos visokios knygos. Jose jau surinkta gan daug retų ir brangių knygų.

45

Marijonai leidžia visoje Lietuvoje žinomą laikraštį „Šaltinį“, „Šaltinėlį“, „Šventųjų Bendravimą“ ir šiaip religinio — kultūri- nio turinio knygas. Amerikoje leidžia „Draugą“ ir „Laivą“. Latvijoje — „Sauleitę“, Lenkijoje — „Pro Christo“ ir t. t.

Suprasdami mokslo naudingumą ir jį keldami, Marijonai Marijampolėje laiko klasinę gimnaziją, į kurią priimami iš visos Lietuvos moksleiviai. Gimnazijoje yra moksleiviams bendrabutis. Čia jie išmokomi mylėti Dievą ir tėvynę, stiprinti savo valią, įprasti į darbštumą, tvarkingumą. Kokia didelė nauda iš tokio auklėjimo ir geros drausmės, parodo pačių auklėtinių nuoširdi padėka baigus gimnaziją. Panašių gimnazijų yra Lenkijoje, Gudijoje ir Amerikoje. Amerikos Marijonų mokslo įstaiga, pačių amerikiečių remiama, pasidarė didžiule Kolegija, kur gali mokytis bernaičiai lietuviai.

Taigi nors dar nedidelė Vienuolija, tačiau jau veda 10 parapijų, aptarnauja 7 neparapijines bažnyčias ir 3 koplyčias, turi 5 novicijatus, 5 gimnazijas, 3 pradžios mokyklas, 4 spaus- tuves, prižiūri ir tvarko 4 bendrabučius, 3 prieglaudas, leidžia 9 laikraščius. Be to, keli kunigai dirba misijose ir mokyklose moko tikybos.

Keli kunigai yra Rytų apeigų, o keli klierikai ruošiasi apaštalauti tarp atskilėlių nuo Bažnyčios. Vienas marijonas Mons. Fabijonas Abrantavičius (rytų apeigų), yra Apašta- liškasis Vikaras visų Rytų apeigų Katalikų Kinijoje. Pats Vienuolijos Generolas, kun. Pr. Būčys paskirtas pirmuoju rusų katalikų vyskupu.

* i *

Marijonų Vienuolija šiandien, Dievo laiminama žengia į priekį tiek savo dvasios, tiek narių skaičiaus atžvilgiu. Daugelis jau suprato jos dvasią, daugelis jau visiškai pasiaukojo Dievui ir Vienuolijai.

Kasdien didėja jėgos. Tarp kitų paminėtini Jo Ekscelen- cija Arkivyskupas Pr. Karevičius, kuris 1926 m. atsižadėjo Žemaičių vyskupijos ir įstojo į Marijonų Vienuoliją. Tačiau dar daugelio stinga, nes platūs ir užėlę darbo dirvonai laukia darbininkų. ,„Prašykite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“. (Mat. 9, 38) — ragina mūsų Išganytojas Jėzus Kristus.

M. KRUPAVIČIUS

POPIEŽIAUS PIJAUS XI BIČIULIS

3 „irmieji bandymai sutvarkyti mūsų santykius su Šv. X Sostu nepavyko. Sukliudė ne religijos klausimai, nes “tuomet valdžioj buvo katalikai, bet grynai politiniai. Valdžios buvo norėta išspręsti konkordato keliu tie politiniai klausimai, kurie iš tikrųjų nuo Popiežiaus nepriklausė. Skersai susitarimo kelią atsistojo Vilniaus klausimas. Derybos nutrūko, o piktos valios žmonės ir santy- kius su Šv. Sostu supainiojo ir apsunkino. Konkordato ir santykių klausimas pakibo ore. Bet Pijus XI, kaipo geras savo vaikų tėvas, nenorėjo ilgai tokioj neaiškioj būklėj Lietuvos palikti. Jis ieškojo žmogaus, kuriam galėtų pavesti tuos neaiškumus pašalinti ir Bažnyčios reikalus sutvarkyti. O jie buvo tvarkytini, nes Lietuva iš Rusijos juos paveldėjo gerokoj netvarkoj. Tai svarbiai pasiuntinybei jis pasirinko lietuvį arkivysk. J. Matulevičių. Jis tuo metu, pasišalinęs iš Vilniaus, kaip marijonų generolas gyveno Ryme. Jo pasirodymas Lietuvoj su Šv. Tėvo įgaliotinio pasiuntinybe gerokai visus nustebino. Nes istorija nedaug žino atsitikimų, kad Vatikanas tokiais reikalais siųstų savo įgaliotiniu į valstybę tos pačios valstybės žmogų, dar daugiau — jos patrijotą, pasižymėjusį vyrą. Tas faktas rodo, kad Šv. Tėvas turėjo didelį pasitikėjimą a. a. arkivysk. J. Matulevičium ir kad juodu rišo daugiau negu oficialiniai san- tykiai. Bet kokie buvo tie santykiai ir kaip jie prasidėjo Lietuvos visuomenė nežinojo, o jei kas ir žinojo — tylėjo. Šį klausimą bent kiek nušvietė 1929 m. pasirodžiusi lenkų kalba knyga apie Popiežių Pijų XI.!)

1) Ojciec sw. Pius XI i jego pontyfikat. Praca zbiorowa pod. red, X. Ant. Szymanskiego. Lublin. 1929 m. 126 —133 pusl.

47

1918 m. Varšuvoj Nuncijum buvo mgr. Achilles Ratti, vėliau tapęs Popiežium Pijum XI. O vienam jos priemiesty — Bielianuose tuo pat metu senam kamendulų vienuolyne mari- jonų generolas kun. J. Matulevičius (būsimasis arkivyskupas) buvo įkūręs ir pastatęs ant tvirtų pamatų pirmuosius marijonų. namus, kurių kokį laiką buvo ir vyresniuoju. Šitą Marijonų šeimą pamilo ir labai dažnai lankydavo būsimasis Popiežius. Jis čia atlaikė ir 8 dienų rekolekcijas prieš šventinimąsi į vyskupus. Kas tuos santykius tarp jauno, neturtingo vienuolyno ir būsimojo Popiežiaus užmezgė ir sustiprino? Vienas minėtos knygos autorius nurodo dvi priežastis. Vieną jų — pats arkivysk. Matulevičius. Kalbamasis autorius taip rašo: „Marijonų generolas jautė, kad namai stovi ant stiprių kojų ir turi ateitį, Tuo tarpu primygtinai generolą kvietė į Lietuvą, kur tuo metu Marijam- polėj kūrėsi lietuviškieji marijonų namai. 1918 m. kovo mėn. pradžioj kun. Matulevičius apleido Bielianus ir apleido juos amžinai. Staiga pasiekė žinia apie sumanymą jį skirti Vilniaus vyskupu. Žinia pasirodė teisinga. Ją patvirtino Tėvo Matulevičiaus. pilni skausmo ir nerimo laiškai Kun. Matulevičius tapo Vilniaus vyskupu. Prasidėjo tam didžiam vyrui skaudūs kryžiaus keliai. Lenkų šovinistai jam sudarė tiktai skausminga būklę. Tai labai gerai žinojo ir būsimasis Popiežius. Jis tuos vysk. Matulevičiaus vargus ir kančias ėmėsi giliai į širdį“. Ypatingai daug širdies Bielianų vienuolynui, rašo tas pats autorius, rodė Nuncijus tuo metu, kai spaudos audringai buvo atakuojamas. mūsų generolas vysk. Matulevičius. Jo asmenim ir likimu jis labai rūpinosi. — „Jūsų generolas tikras Dievo vyras“ — dažnai jis sakydavo apie vysk. Matulevičių.

Atėjo sunkūs lenkams laikai. Bolševikai atsidūrė prie Varšuvos sienų. Visa buvo pastatyta ginti krašto gyvybei. Nutrūko ir santykiai tarp Nuncijaus ir Bielianų. Apie vysk. Matulevičių žinių negalima buvo gauti. Vieną dieną lenkams laimė nusišypsojo. Kaip žaibo greitumu bolševikai atsidūrė prie Varšuvos, taip žaibo greitumu ją apleido. Varšuva kaip po didelio mūšio: visur badas, netvarka, suirutė, jokio susisiekimo. Tik štai visai netikėtai Bielianuose atsiranda Nuncijus. Atva- žiavo žinių gauti apie vysk. Matulevičių. „Kaip tik yra. atvažiavęs iš Vilniaus vyskupijos kun. S.“ atsakoma jam, rašo tas pats autorius. Nuncijus tuoj ima klausinėti apie santykius..

48

Pasirodė, kad pats jau buvo turėjęs tikslių žinių, bet pranešimo klausėsi atsidėjęs.

Štai kur ir kaip įvyko pažintis tarp Popiežiaus Pijaus XI ir arkivysk. J. Matulevičiaus. Tas didis lietuvis savo skaisčia dora, aukštu mokslu, plačia išmintim ir nepaprastu taktu laimėjo ir būsimojo Šv. Tėvo simpatiją, meilę ir pasitikėjimą. Kaip matyt iš pirmiau paduotų žinių tas dvasios ryšys buvo labai gyvas ir gilus. Nuncijus Ratti tapęs Popiežium Pijum XI nega- lėjo pamiršti arkivysk. Matulevičiaus. Šių santykių šviesoj darosi suprantamas arkivysk. Matulevičiaus paskyrimas Šv. Sosto įgaliotiniu Lietuvai.

Būtų gera, kad šias žinias apie Pijaus XI santykius su arkivysk. Matulevičium, kas tai gali padaryti, papildytų naujomis, nes reikia manyti, kad tai, kas čia paduota, yra tik pati pradžia. Ryme tie santykiai turėjo prasiplėsti, sustiprėti ir įgauti naujų formų.

4

„KUN. DR. IG, CESAITIS

PA5K UTINĖS VALANDOS*)

id , Neramus vakaras

I| ausio. 26 d. (1927 mą: 10 v. vakaro, draug su kun. J. “r Vailokaičiu nuėjome į Dr. Hagentorno kliniką, kur Ekšcelencijai buvo daryta operacija ir kur jis buvo M slaugornas, pasiteirauti apie sveikatą. Nuo pat ryto Lp Ekscelencijos ligos eiga buvo pavojinga. Įėjęs į kliniką, pasiteiravau, kaip Ekscelen- cijos sveikata. Seselė viršininkė susirūpinusi pranešė, kad bloga: pulsas 120. „Šį rytą Ekscelencija nusiskundęs turįs daug darbų nenu- veiktų, o šį vakarą jau taręs: „Bus gana, keliausiu į amžinybę“. Kun. Juozas Vailokaitis, taip ramiai besiorientuojąs ir didžiausiuose pavojuose, patarė kogreičiausiai skubėti pas jį,

*) Arkivyskupas Jurgis 1926 m. buvo išvažiavęs į Čikagos Eucharistinį Kongresą ir vietos lietuvių tarpą. Grįžęs tėvynėje rado daug painių, kurias Bažnyčiai buvo pridariusi socialistiška vyriausybė. Nepasilsėjęs jis ėmėsi dirbti ir dirbo smarkiai. Sausio mėnesį buvo nusidirbęs taip, kad net miegoti mažai tegalėjo. Tačiau dirbęs nesiliovė, priešingai — kada įgijo vilties patai- syti santykius su Šventuoju Sostu, — dirbo dar daugiau. Sausio 20 d. (1927 m.) ketvirtadienį jau buvo baigtas ruošti konkordato projektas. Tuometinis Ministeris Pirmininkas Voldemaras raštu prel. Faidutti pareiškė, kad Lietuvos Vyriausybė norinti su Šventuoju Sostu atnaujinti santykius, 1925 m. pairusiuš. Sausio 21 d. (penktadienį) vakarą Arkivysk. Jurgis išsiuntė Popiežiaus Sekre- toriui konkordato reikalu prašymą. Buvo išbalęs ir negalėjo valgyti. Tada bendrabroliai (marijonai) prikalbino Arkivyskupą gulti anksčiau, kaip paprastai, Pusiaunaktį užpuolė jį baisūs vidurių skausmai: Buvo pakviestas gydytojas. Iš namų t. y. marijonų vienuolyno į Dr. Hagentorno ligoninę Arkivysk. Jurgis buvo nešte nuneštas. Gydytojai konstatavo apendicitą (aklosios žarnos uždegimą). Red.

4* Arkivysk. J. Matulevičius

50

telefonuoti kun. prof. Būčiui ir prašyti, kad leistų man šią naktį budėti prie Eksc. Leidimą gavau.

Ant tų pėdų išbėgome iš kun. Juozo buto, paėmėme auto- mobilį ir atvykome prie marijonų vienuolyno, Laisvės Al. 61.

Čia kun. Juozas, paspaudęs man ranką, prašė gauti jam palaiminimą nuo Ekscelencijos. Patsai grįžo pėsčias namo.

Nors kiekvieną rytą Ekscelencijai nešta Šv. Sakramentas, šį rytą jis prašė suteikti Šv. Sakr. kaip Viatiką; paskutinis patepimas nebuvo duotas. Taigi paėmęs šv. aliejaus sprukau į tą patį automobilį, kurs prie durų manęs laukė.

Antrukart klinikoje

Įėjęs vėl sutinku ses. Juozapą ir daktarą.

— Kaip Arkivyskupo sveikata? Ar nepagerėjo?

— Deja. Pulsas alarmuojantis. Kaip gaila, ligi šio ryto mes tvirčiausiai tikėjome jo sveikata. Visa buvo labai normalu, bet nuo 10 val. ryto ėjo blogyn ir blogyn.

— Pasiliksiu prie Arkivyskupo, pratariau nusiminęs.

— Nėra tikro reikalo, ramino mane daktaras ir sesuo. Reikalui esant pašauksim telefonu. Tačiau, kaip tamsta nori.

Liūdna ir skaudi naktis

Nuėjau pas ligonį. Jis sunkiai kvėpuoja, retkarčiais vaito- damas. Sesuo nuolat sėdi prie lovos. Atsisėdau ir aš.

Kiek palaukus Ekscelencija praveria akis. Atsiklaupiu. Bučiuoju apyšaltą ranką. Jis glosto mano galvą.

— Ekscelencija, atėjau atlankyti.

— Ačiū, tau ir visiems. Mane jau maitina... Bėk namo...

Atsikeliu, bet eiti namo negaliu. Ekscelencija nenorėdamas kitų varginti, ne tik jį lankantiems, bet ir slaugėms, dėko- damas už patarnavimus, liepdavo eiti poilsio.

Įėjęs į ambulatoriją baigiu kalbėti mišparus. 11 val. gaudau seserį ir daktarą. Žinios vis tos pačios. Ligonis negerėja. Jis stiprinamas, leidžiant po oda vaistus.

Grįžtu ir vėl į ligonio kambarį tik nesirodau. Nejauku. Jis mano vyresnysis. Liepė eiti namo. Tylūs vaitojimai, skubūs alsavimai ne ką pranašauja. Daktaras mane įspėja apie tikrąji pavojų gyvybei.

57

Prie ligonio išeinu koridoriun ir vėl tą pačią kelionę atkartoju, nuolat klausinėdamas ar sveikata negerėja. Jau man aiškiai pasako, kad vilties nėra. Ryto vargu sulauks.

Pirmą valandą pasirodau išvargintam ir besilpstančiam ligoniui.

Palaiminimas Vienuolijai

-— Ekscelencija, ištariau priklaupęs prie lovos, prašau palai- minti Vienuoliją.

Jis deda ranką ant mano galvos, myluoja mane, kaip motina savo kūdikį, ir darydamas kryžiaus ženklą ant mano kaktos atkartotinai sako: „Rikiuokitės, pasišvęskitei Rikiuo- kitės ir pasišvęskite!“

Čia pakelia ranką ir laimina. Nuleidžia ją vėl ant mano galvos, kelis kartus švelniai užgauna veidą, lyg tvirtindamas palaiminimą teikiamą Vienuolijai. Mano akys ašarose, lūpos būčiuoja savo mylimojo Tėvo ranką. Ilgai ilgai aš prie jo glaudžiaus, o įo ranka ant mano galvos.

Tikras vadas! Ir mirties valandoje jis duoda karžygiškus įsakymus. Rikiuotis, tai yra, kaip supratau, laikytis vienybės ir suburtom jėgom stoti į frontą dėl Kristaus ir Evangelijos. Rikiuotis, kad stiprūs būtume, pasišvęsti, kad kovą laimėtume.

Kiek palūkėjęs atsistoju sutvirtintas ir klausiu:

— Ekscelencija, gal suteikti Tamstai paskutinį patepimą?

— Gerai. Šįryt priėmiau viatiką. Duok patepimą.

Imu šv. aliejus. Skaitau maldas. Teikiu paskutinį pate- pimą, pilnuosius atlaidus mirties valandoje. Nežinau, ar kuomet nors su didesniu pamaldumu galėjau ligoniui šį paskutinį patarnavimą suteikti, kaip tam, kurs, mūšį laimėjęs, netrukus turės mirti.

Suteikęs patepimą, bučiuoju Ekscelencijai ranką. Jis man pastebi:

— Dabar gali eiti namo. Pasilsėk.

Ir vėl man kančia. Aš nenoriu, aš negaliu. Aš tyliu. Jis atkartoja savo žodžius. Bučiuoju Ekscelencijos ranką, atsikeliu ir nuošaliai atsistoju.

Netrukus jis, girdžiu, kalba psalmės (nesuvokiu kokios) žodžius, paskui, kaip Vyskupas, rankas sudėjęs, paskui jas pusračiu atskyręs laimina. Tai buvo jo paskutinis atsisveiki-

52

nimas su visais pažįstamais, draugais, su visais, kuriuos jis mylėjo, su savo pamylėta tauta ir su pasauliu.

Ir mirdamas apaštalauja

Daktaras ir slaugės kaip įmanydami stengėsi ligoniui padėti. Visa veltui, matyt, kita buvo Dievo valia. Ligonis retkarčiais nerimsta, antklodę nuo savęs stumia. Gi štai apaštališkojo įkvėpimo scena.

Ekscelencija, pažiūrėjęs į jį slaugančią sesutę, klausia:

— Kuo vardu? b

-— Juozapa — atsako slaugė.

—- Klaupkis ir kalbėk su manim,

Slaugė atsiklaupia, ir Ekscelencija uždėjęs ant jos galvos ranką pradeda kalbėti:

—- Aš Juozapa, Viešpaties tarnaitė, į Aukščiausiojo rankas sudedu tris paprastuosius įžadus neribotam laikui.

Kiekvieną žodį, paskui Arkivyskupą, sesuo Juozapa pamal- džiai atkartoja.

Atsimenant, kad sesuo Juozapa yra pasaulininkė, o Arkivyskupo žodžiai yra vartojami formula vienuolėms įžadus bedarant, aiškėja, kad ir mirties valandoje jis nori vesti sielas Evangelijos patarčių tobūlybės keliu. Be to, Arkivyskupas savo žodžius taip ryškiai ir garsiai tarė, kad aš net pradžiugau, spėdamas jį sveikaton grįžtant.

Ramiai užgęsta

Visi akstinai, raginą organizmą spirtis su mirtimi — negelbsti. Antrą ir trečią valandą pulsas jau nesuskaitomas. Pusiau ketvirtą valandą ligonis visai ramus. Alsavimas labai lėtas. Prie ligonio trys slaugės, daktaras ir aš. Rožančiaus visą naktį iš rankos nepaleidęs, dabar pradedu kalbėti mirštančiojo maldas. Suklaupiame. Maldos ir ašaros palydėjo Arkivyskupo sielą į Aukščiausiojo prieglobstį.

Arkivyskupas mirė 3 val. 45 min. ryto — ramiai su šypsena užgeso. Mirė, kad amžinai gyventų.

Kun. „Dr. Ign. Česaitis

ED. TURAUSKAS

SKAUDŽIOJI IŠKILMĖ

(Paskutinis atsisveikinimas su a. a. Arkivyskupu Jurgiu, 1927.1.27 — 29 d. d.)

rie prof, Hagentorno klinikos (Miškų g-vėj) susirinko “ keli šimtai žmonių, nes žimia dar nebuvo plačiai “ pasklidusi, palydėti a. a. arkivysk. Jurgio kūną į šv. Gertrūdos (Šaričių) bažnytėlę.

Organizacijos dar nebuvo suspėjusios taip greit sušaukti savo narių; lydinčioji minia ėjo palaidai. Vienintelė organizacija — L. K. Stud. Ateitininkų draugovė organizuotai, eilėmis, su vėliava išsirikiavo eisenos pradžioje.

Nors buvo užsakytas gedulingas vežimas, studentai ateiti- ninkai paėmė ant savo pečių brangaus Ganytojo karstą ir visą kelią garbingai jį nešė. Taip ir dera tai jaunuomenei, kuri yra užsimojusi Kristuje Lietuvą atgaivinti.

Sugaudė bažnyčių varpai, ir didelis ąžuolinis karstas, slepiąs brangaus Vilniaus Kankinio liekanas, svyruodamas ant jaunų ateitininkų pečių, pradėjo lėtai slinkti į priekį.

Dvasininkų daugybė. Visi, kas gyvas, subėgo palydėti didįjį Vienuolį ir Apaštalą.

Seminarijos auklėtinių choras gaudžiai gieda liūdnąsias psaimes. Tylėdama slenka minia, kuri vis didėja. Išbalęs ir sujaudintas eina su mitra ant galvos monsinjoras Faidutti. Šaričių bažnyčioje paruoštas paprastas katafolius. Procesijos dalyviams suėjus į bažnyčią, atidaromas karstas, ir visi gali pamatyti žemiškąsias graudinančias liekanas to, kuris ne čia - sau taisėsi buveinę... O vis dėlto skurdu ir nejauku buvo

54

matyti, kaip tas didelis dvasios galiūnas, tas šventas vyras, tas šventumu spinduliuojąs Bažnyčios Kunigaikštis guli slaptingos rankos pakirstas.

Žmogus taip yra įsitikėjęs kad ir kilniausiais žemiškais pasireiškimais, kad be skausmo, be ašarų jam neįmanoma žiūrėti į sielos ir kūno atsiskyrimo faktą.

Dėl to ir Išganytojas, žinodamas tą žmogaus silpnybę, nepasmerkė ašarų, o priešingai, jas palaimino.

Liūdni ir parblokšti skirstėsi visi liūdnosios iškylos dalyviai, bet ir tikri, kad tas, kuris taip kilniai mokėjo gyventi ir taip šventai mirti, užtars juos, pažįstamus ir nepažįstamus, bet tik geros valios žmones, pas Dangaus Tėvą, pas kurį jis dabar ilsisi amžių amžiams,

*

Sausio 28 d. 17 val., dangui nusiblaivius ir žvaigždutėms įspindus, vėl sugaudė visų senelio Kauno Bažnyčių varpai, savo gaudesiu lydėdami a. a. arkivysk. Jurgio kūną į Baziliką, kurios požemy jis, bent tuo tarpu, ilsėsis.

Minios daug, keliolika kartų daugiau negu vakar. Organi- zacijos jau susibėgo būrių būriais. Moksleivių paskiromis mokyklomis ypač daug. Studentų šiandien dar gausiau — jų 300 su viršum. Ateitininkai ir šiandien su dideliu atsidėjimu ir pagarba kelia ant savo pečių iii sunkybę — a. a. arkivysk. Jurgio karstą.

Procesija išsitiesia beveik per visą Vilniaus Žaa Nuostabu, kad ir mirus arkivysk. Jurgiui tenka Vilniaus keliu artintis į amžinojo poilsio vietą. .

Organizuotai dalyvauja su vėliavomis:

1) Liet. Univ. stud. ateitininkai, 2) «Pavasario» S-gos Centras, 3) «Aušros» gimnazija,

4) I-ji Kauno vidur. mokykla,

5) Aukšt.. technikos mokykla,

6) A. komercinė mokykla,

7) Komerc. mok. skautai,

8) «Saulės» mergaičių gimnazija.

Be vėliavų:

9) Zitietės, 10) «<Simano Daukanto» mokyt. seminarija,

55

11) Tėvų Jėzuitų gimnazija,

12) «Pavasario» gimnazija,

13) Vargdienių Seselių Vienuolija iš Marijampolės,

14) Marijampolės Marijonų gimnazija.

Toliau eina U-—to profesorių visas didelis būrys, klierikų daugybė, Seimo narių daug, Kauno kapitula ir Lietuvos vysku- pai, kurių pryšaky arkivysk. Karevičius su mitra,

Vainikų atnešė su parašais:

1. „Arkivyskupui Jurgiui Matulevičiui, pirmajam Lietuvos

vyskupui“. Respublikos Prezidentas A. Smetona.

2. „Kilniam "Tautos ir Bažnyčios vyrui a. a. Jurgiui Matulevičiui“. Seimo Prezidiumas.

3. „A. A. Jurgiui Matulevičiui, Nepriklausomo Vilniaus vyskupui“. Ministerių Kabinetas.

4. „A. A. Brangiam Ganytojui, kilniam ūkininko Sūnui, Apaštališkojo sosto Vizitatoriui Lietuvoje Arkivyskupui Jurgiui Matulevičiui“. Lietuvos Ūkininkų Sąjunga.

5. „A. A. Arkivysk. Jurgiui, Didžiajam Bažnyčios ir Tautos vyrui.“ Liet. Universiteto Stud. Ateitininkų Sąjunga.

6. „A. A. Arkivyskupui Jurgiui Matulevičiui“.

Liet. Kat. Moterų Centro Valdyba.

7. „A.-A. Arkivyskupui Jurgiui Matulevičiui“.

Nuo Kauno m. savivaldybės. „Šv. Zitos Draugija savo Brangiausiam Ganytojui“. |

9. „Marijampolės Marijonų gimnazija savo Brangiam Įsteigėjui“.

Bazilika prisirinko pilna. Presbiterijoje aukštiesiems sve- čiams vos vietų išteko.

Iš valstybės vyrų dalyvavo iškilmėje: p. A. Stulginskis, Seimo pirmininkas, p. p. D-ras Bistras — Švietimo, D-ras Karvelis — Finansų, pulk. Musteikis — Vidaus, pulk. Itn. Merkys — Krašto Apsaugos su štabo viršininku pulk. Daukantu.

Visas Seimo prezidiumas ir daug Seimo narių bei. aukštų valdininkų. ;

Jų E. E. Lietuvos vyskupai .— arkivysk. Sept Juozapas Skvireckas, arkivysk. P. Karevičius, Vilkaviškio vysk. koadj. M. Reinys.

Atgiedojus mirusiųjų mišparus, didžio liūdesio sėgiami skirstėsi atidavę pagarbą savo kilniam Ganytojui.

56

*

Sausio mėn. 29 d. išaušo graži. Žiemos saulė įspindo, tik šiurpus vėjelis taip nemaloniai kutena. Nuo pat ankstyvo ryto (nuo 5 val.) į Baziliką skubina būrių būriai žmonių. Tie, kurie darbo verčiami negalės dalyvauti iškilmėje, skubina - dar prietamsy atsisveikinti su didžiuoju numirėliu.

Nuo 6 val. ryto prie visų Bazilikos altorių laikomos šv. Mišios už a. a. Arkivyskupo vėlę. Žmonių pulkeliai sukniubę meldžiasi ir rauda, Toji maldų gausybė sukuria giliai mistišką atmosferą. 9 val. 30 min. prasideda dvejos iš eilės pontifikalinės Mišios. Apie 10 val. 30 min. pradeda rinktis vyriausybės, Seimo, diplomatų korpuso ir visuomenės atstovai,

Atvyksta J. E. Respublikos Prezidentas p. A. Smetona su adjutantu, Seimo pirmininkas p. A. Stulginskis ir visi ministe- riai, kai kurie su žmonomis; Vyr. štabo viršininkas pulk. Daukantas su savo adjutantu ir keliais aukštais karininkais, Kauno Karo Komendantas pulk. ltn. Skučas, Lietuvos Banko valdytojas prof. Jurgutis (a. a. arkivysk. mokinys iš Petrapilio Dvas. Akademijos); Lietuvos Universiteto rektorius p. M. Biržiška ir visas būrys profesorių; Kauno burmistras p. J. Vileišis su žmona; Kauno miesto ir apskrities viršininkas p. P. Morkus, Valst. Teatro direktorius p. A: Sutkus.

Seimo frakcijos: Krikščionių Demokratų su kun. M. Kru- pavičium pryšakyje, Ūkininkų Sąjungos su p. p. "d-rais Jokantu ir Mikšiu pryšakyje, Darbo Federacijos su d-ru K. Ambrozaičiu pryšakyje, Lenkų frakcijai atstovauja p. Budzinskis su dviem kolegomis. Tautininkų frakcijai atstovauja kun. V. Mironas,

Daug aukštų veldisiukų, Eepiesaių ir šiaip visuomenės atstovų. k Iš užsienio diplomatinių bei konsularinių atstovybių :

J. J. E. E. ministeriai — Latvijos p. Balodis ir Prancū- zijos p. Puhaux; Korisulai — Belgijos Lange, Čekoslovakų p. Galia su žmona, Estijos — p. Olderman ir Vengrijos — p. Dopkevičius.

A. a. arkivysk. Jurgio giminės — jo tikras brolis p- Andrius Matulaitis — Taupomųjų kasų valdytojas su dukteria, artimas velionies giminaitis p. V. Matulaitis — Kredito įstaigų inspektorius su žmona, Jackevičių, = KB uką ir k. artimųjų šeimynų nariai,

57

Suvažiavo į laidotuves visi Lietuvos vyskupai: Jų Eksce- lencijos: senelis arkivysk. P. Karevičius — marijonas vienuolis; Vilkaviškio— A. Karosas su vysk. koadjut. M. Reiniu; Telšių-— J. Staugaitis; Kaišiadorių —J. Kukta ir Panevėžio—K. Paltarokas..

Aukštosios dvasininkijos prelatai: Maironis - Mačiulis, Dam- brauskas, Olšauskas, Januševičius, Grigaitis, Čėsnys; kanau- ninkai: Šaulys, Alekna, Tumas, Laukaitis; monsinjorai : Faidutti su laikina Vatikano duota dipl. misija Lietuvoje ir Stukelis — Rygos arkivyskupo atstovas.

Gedulingas pontifikalines šv. Mišias celebruoja arkivysk.. metropolitas J. Skvireckas. Valst. Operos choras rūpestingai pagiedojo Č. Sasnausko mišias «Reguiem», nuostabiai gražų «Sanctus» ir graudinamai liūdną «Agnus Dei». Visoje muzikoje jauti gilų įsigyvenimą į liūdnėosios laidotuvių iškilmės psicholo- giją ir jos dalyvių nusiteikimą.

Kad tą chorą būtų galėjęs paremti orkestras, mes būtume pilnai galėję pajusti visą mūsų mirusiojo kompozitoriaus gilumą ir didumą. Bet technikos kliūtys neleido kitaip padaryti. Ačiū Valst. Operos chorui, jo vedėjui, ir Valst. Teatro direkto- riui už rūpestingumą pagerbiant didįjį arkivysk. - vienuolį.

Pasibaigus mišioms, pamokslą pasakė Vilkaviškio vysk.. koadjut. M. Reinys. ;

Prasidėjo «<Libera», kurią trys vyskupai pakarčiui atgiedojo.

Tas paskutinis patarnavimas tur būt pats graudžiausias. Kai išsirikiavo didžiausias dvasininkų būrys ir gedulo rūbais apsidarę pasijudino Bažnyčios jerarchai, kai jau pasigirdo graudusis «In paradisum*? — ir netikėjęs pajauti, kad jau nebeatšaukiamai įvyko, kas Apvaizdos buvo skirta, kad tikrai amžinai skiriamės su mylimuoju Ganytoju.

Ir vėl tos jaunos, bet tvirtos ateitininkų rankos ima liūdnąją naštą, ir vėl ant jaunų pečių užkeltas nulingavo: brangusis karstas.

Bet kripta čia pat, ir kelionė į tą rūstųjį požemį neilga.

Paskutinės maldos, paskutinis patarnavimas brangiosioms. liekanoms, ir karstas nuslinko į jam skirtąją vietą šalia a. a. žemaičių vyskupo Mečislovo.

Gyvieji betgi norėjo dar priminti kitiems tūkstančiams. gyvųjų, koks didelis žmogus ir vienuolis buvo a. a. Jurgis ir“ kaip kruvinai skaudu šiandien su juo skirtis.

58

Turiningą, giliai krikščionišką kalbą pasakė J. E. Respub- likos Prezidentas p. A. Smetona.

Toliau kalbėjo Seimo pirmininkas p. A. Stulginskis: «Ši diena yra mums didelio skausmo ir liūdesio diena. Mes liūdime nustoję vyriausiose lietuvių tautos eilėse savo žymaus žmogaus, didelio veikėjo, nustoję mūsų dvasios tobūliausio vado. Amžiną atilsį, arkivysk. Matulevičius buvo uolus Lietuvos šalies ganytojas. Tam tikslu Jis pavedė geriausias savo dienas, atidavė žymiausius savo sielos ir proto ypatumus. Organizuo- damas Lietuvos dvasinį gyvenimą, Jis įkuria Marijonų Kongrega- ciją, tampa jos vadu ir išugdo ją galinga dvasine organizacija. Švento Sosto ir tautos šaukiamas, „Jis ryžtasi apimti labai sunkų anais laikais vyskupijos sostą. Lietuvių tautai kuriant ir atstatant savo valstybę, nepamainomas, talentingas dvasios vadas atsistoja mūsų senoje sostinėje Vilniuje. Tų pačių Lietuvos dvasios reikalų skatinamas, Jis palieka kankinimo vietą — Vilnių, kur tiek daug kentėjo, ir pirmas lietuvis Vilniaus vyskupas tampa pirmas lietuvis arkivyskupas. Atvyksta čia į Kauną kaip Apaštališkojo Sosto Vizitatorius pamirštiems Lietu- vos Bažnyčios reikalams tvarkyti, ir savo didžios energijos, takto, sumanumo dėka, kuria Lietuvos bažnytinę provinciją. Mes liūdime šiandien asmens, kuris toli buvo pralenkęs kitus ne tik savo įstabia galia, galingu protu, bet ir šventu gyvenimu. Jis mus mokė Evangelijos tiesų ne vien gražia savo iškalba, bet ir vaizdžiu pavyzdžiu, šventu gyvenimų; Jis buvo fa Evangelijos šviesa, kuri skaisčiai švietė Lietuvai ir visai žmonijai, tai buvo šventa druska, kuri nenyksta, bet, stebuklingai saugo- jama, veikia plačią visuomenę. Būdamas tikras Dievo pasiuntinys, meilės apaštalas, Jis buvo visiems artimas, visiems savas: ir vargingam beturčiui ir pasiturinčiam, ir mokytam ir bemoks- liui, ir kupinam vilties jaunuoliui ir, pagaliau, savo dienas baigiančiam seneliui.

Kilnus dvasios vadas buvo kartu ir karštas tautos mylėtojas, didelis lietuvis. Kas sekė didelius Jo gyvenimo darbus, tas negalėjo nepastebėti, kad tai darbai ne vien ganytojo vienuolio, bet ir didelio lietuvio. Vilniaus lietuviai, okupacijos valdžios spaudžiami ir persekiojami, amžinai atmins arkivys- kupą Matulevičių. Jis buvo jiems didelė moralinė paguoda; pats skaudžiai persekiojamas, šmeižiamas, stovėdamas tiesos sargyboje, Jis nenustojo glaudęs prie savo tėviškos širdies vargstančius

59

lietuvius. Ir šią dieną mūsų liūdesys susilieja su ta didele širdgėla Vilniaus lietuvių, kurie pajuto skaudų smūgį, užduotą jiems a. a. Arkivyskupo, jų buvusio tėvo ir globėjo, mirtimi,

Kartu mes liūdime ir didelio valstybės asmens, didelio patrijoto ir didelio valstybės vyro. Tvarkydamas Lietuvos dvasios gyvenimą, Lietuvos bažnyčią, uoliai dalyvaudamas visuomenės darbe, dorindamas Lietuvą, Jis nematomai dirbo didelį valstybės darbą, nes kas būtų iš mūsų valstybės, jei mūsų tautoje susilpnėtų, pranyktų dora? Nėra abejojimo, kad mūsų valstybės ir tautos nepriklausomybės dienos būtų suskaitytos. Tą tiesą a. a. Velionis labai dažnai mums primindavo savo pamoks- luose ir prakalbose. Šiandien mes atsisveikiname su mylimu ir gerbiamu Arkivyskupu. Jis keliauja pas Dangiškąjį Tėvą, kurį taip buvo pamilęs, bet palieka šioje ašarų pakalnėje tuos atmintinus didelius, kilnius darbus, kurie neišdildomai bus užrašyti Lietuvos Bažnyčios, lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Bet, kaip pats Arkivyskupas prieš mirtį išsitarė, dar ne viską esąs nudirbęs, toli gražu ne visus planus įvykdęs. Mums reikia Apvaizdos malonės melsti, — nes Jis, be abejo, yra pas Dievą, — kad atsiųstų mums daugiau Matulevičių, kurie pajėgtų varyti darbą, naudingą ir Bažnyčiai, ir valstybei, ir visuomenei. Mums patiems reikia stengtis išnaudoti visas savo jėgas, jei norime savo gyvenimą padaryti panašų į bran- gaus velionies Arkivyskupo gyvenimą. Tuo būdu pareikšime Jam ir geriausią padėką už nuveiktus Jo didelius mūsų kraštui darbus, tuo būdu tiksliausiai pagerbsime didelio - Kunigo, didelio Vyskupo, didelio Veikėjo žmogaus atminimą.»

Latvijos katalikų vardu kalbėjo monsin. Stukelis (steno- grama): «Garbus Lietuvos Sūnau, Kristaus Bažnyčios Kunige! Ir mes Latvijos katalikai giliai nuliūdę stovime prie Tavo karsto. Per Tavo mirtį mes nustojome tikrojo savo draugo ir brangaus užtarėjo mūsų Bažnyčios reikaluose, Eidamas sunkias pareigas kaip vyskupas ir Šv. Sosto Vizitatorius, savo tėvynėje radai laiko ir noro prisidėti prie Bažnyčios gyvenimo ir Latvijoje. Gyvai stovi mūsų akyse Tavo vaizdas, kada 1924 m. kaip Vilniaus vyskupas dalyvavai Katalikų Bažnyčios iškilmėse Rygoje. Tavo dėka įsikūrė Latvijoje pirmas dvasinio gyvenimo židinys — Marijonų Vienuolija, ligi paskutinei valandai Tavo remiama. Dar prieš Kalėdas mes turėjome laimės Tave matyti savo tarpe. Ačiū Tau, kilniosios dvasios Žmogau, ačiū Tau,

60

Lietuvos Sūnau, sakau vardu Rygos arkivyskupo Springavičiaus, kuris mane čia atsiuntė Tau paskutinę pagarbą pareikšti. Ačiū Tau, Latvijos katalikų vardu! Mes turėsime apie Tave brangų atminimą ilgai...> (Tą pat pakartoja ir latviškai).

Prof. Dovydaitis (stenograma): «Jaučiu pareigos tarti paskutinį atsisveikinimo žodį a. a. arkivyskupui Jurgiui Matu- levičiui Lietuvos ateitininkų vardu, t. y. tos visuomenės dalies, kurią sudaro besimokanti jaunuomenė. O kalbu tų jaunuolių vardu todėl, kad a. a. Arkivyskupas buvo jaunimo mylėtojas. Kuris pažino a. a. Jurgį, visada atsimena Jo kilnų protą ir krikščioniškas dorybes. Bet nereikėjo būti Jo senu pažįstamu, norint įsitikrinti šitos nuomonės teisingumą, gana buvo tik bent vieną kartą su Juo susitikti. Apie vieną didelį žmogų istorijoje pasakyta, kad jis ką tik paliesdavo, tai vis išgražindavo. Parafrazavus tas posakis galima ir a. a. Jurgiui pritaikinti. Apie Jį galima šitaip pasakyti: su kuo susitikdavo, tą suža- vėdavo. Sužavėjo Jis ir ateitininkų jaunimą. Nors daugybę turėjo darbų, Jis atspėjo su tuo jaunimu susitikti, atspėjo kartą kitą atsilankyti jų susirinkime, duoti didžiausios vertės patarimų, laiminti, stiprinti. Ne kuo kitu kaip tik tuo sužavėtas ir Jo brangius palaikus ant savo rankų tas jaunimas nešė ir atnešė į tą vietą, kurioje dabar ilsėsis ligi prisikėlimo.

Ką gi turi pareikšti ateitininkai prie Jo karsto, su Juo paskutinį kartą atsisveikindami? O nieko kilnesnio negali pareikšti, kaip tik pasižadėdami vykdysią Jo dvasišką testa- mentą, Jo paskutinius žodžius, kuriuos Jis sakė artimiausiems savo broliams vienuoliams, bet kurie ir kiekvienam susipratusiam piliečiui labai reikšmingi, būtent, „Rikiuokitės ir pasiaukokite“. Iš tikrųjų, yra tai vienintelis būdas visai mūsų visuomenei, vienintelis kelias, Kuriuo einant ir mūsų tėvynė ir kiekvienas iš mūsų gali pasiekti amžinosios laimės.»

P. Lastauskas. (Kalbos santrauka): „Aš atėjau pareikšti pagarbą aukštai branginamiems Kunigo Jurgio Matulevičiaus palaikams. Aš atėjau pareikšti Jam pagarbą baltgudžių katalikų vardu, kaip Vilniaus Vyskupui, nes baltgudžiai tik tada su Juo susidūrė ir tik tada Jį pažino. Vilniaus Vyskupijos sostas nuo seniausių laikų turi daug baltgudžių didelėje lietuvių gyventojų masėje, tačiau jų dvasios reikalai nuo 1387 m., nuo Lietuvos krikšto, ligi pastarųjų laikų nebuvo tinkamai aprūpinami. Tik a. a. Jurgis, būdamas Vilniaus vyskupu, ėmė rūpintis baltgudžių

07

„dvasios reikalais jau jų prigimtąja kalba. Paimdamas vyskupiją, Jis pirmas paskelbė bulę i7 baltgudžių kalba. Baltgudžiai katalikai ilgai gailės savo gerojo Ganytojo, ilgai jį atmins ir aukštai gerbs vyskupo Jurgio vardą. Tebūnie jam lengva gimtoji Lietuvos žemelė! Tebūnie amžina garbė teisingam ir nuoširdžiam darbininkui.»

Prof. J. Eretas (kalba „Pavasario“ Sąjungos vardu): «Lie- tuvos pavasarininkai su didele širdgėla atsisveikina didelį jaunimo vadą ir mylėtoją. Jis buvo „Pavasario“ Sąjungos garbės narys. Jisai davė pavyzdį, kaip reikia jaunimui padėti, Mums šiandien telicka širdingai padėkoti mokslo vyrui, mūsų vadui, kuris tiek daug gero padarė jaunimui. Geriausiai Jį pagerbsime, jei eisime Jo nurodytais keliais. Mes prie Aukš- čiausiojo turėsime didelį užtarytoją—a. a. arkivysk. Matulevičių. Sudie!»

D-ras K. Ainbrozaitis (kalba krikščionių darbininkų vardu):

“Lietuvių tauta šias dienas įrašys į istoriją, kaip gedulo dienas. Dar didesnis gedulas Lietuvos krikščionims darbininkams. Jie minės jas su dideliu skausmu. Jis buvo pirmas darbininkų organizatorius Lietuvoj. Pirmos krikšč. darbininkų draugijos buvo įkurtos jo nurodymais. Mes džiaugiamės ir džiaugsimės amžinai, kad pirmąjį savo organizatorių turėjome tokį didelį Tautos Sūnų. Mes gailimės, kad Jo netekome. Mes tikime, kad kilni Jo siela užtars mus prieš Aukščiausiąjį. Jisai, kaip tikras Ganytojas, Evangelijos pavyzdžiu atėjo Ją skelbti tiems, kurie yra gyvenimo spaudžiami. Už rūpestį padėti darbo žmonėms mes tariame širdingą Jam ačiū. Mes tikime, kad savo malda Tu stiprinsi mus. Mes niekuomet neužmiršime Tavo paskutinių žodžių «<Rikiuokitės ir aukokitės.»

Kan. Dogelis (kalba šv. Zitos Draugijos vardu):

«Kalbu į Tave, Ganytojau, zitiečių vardu. Jos turi pasku- tinę vietą organizacijų tarpe ir visuomenėje, bet nėra paskutinės Bažnyčios reikaluose, Zitietės dabar su Tavim atsisveikina, tos zitietes, su kuriom Tu neseniai valgei Kūčias. Dabar tariu Tau paskutinį atsisveikinimą: “ Amžiną atilsį...»

Kalboms pasibaigus prasidėjo kriptos lankymas.

Pirmieji suėjo p. Respublikos Prezidentas, p. p. Minis- teriai ir t. t.

Belankant kriptą pasigirdo širdį veriąs „Viešpaties Angelas“, kuris lyg signalas paskelbė, kad jau baigtas net tas

62

skaudus, bet vis dėlto realus kontaktas su brangiuoju velioniu, kad baigiamos maldos bei apeigos ir kad reikės vėl grįžti prie kasdieninio darbo, vėl vargti, kentėti, minėti ir pamiršti. O širdis skausmo plėšiama užprotestavo prieš tokį gyvenimo įstatymą, ir teko grįžti į požemį, ten sukniubus prie brangiųių liekanų ieškoti paguodos ir susilaukti raminančio — slaptingo — „sūnau, nurimk“.

O vis tik nyku, liūdna grįžti į Kauną ir stumdytis gyvenimo rinkoje be tos didelės moralinės užvėjos, kuria buvo a. a. arkivysk. Jurgis.

Našlaičiai mes, skurdūs našlaičiai be to didelio, šventojo Vienuolio Arkivyskupo.

*

Kiekvienas, kas turėjo progos asmeniškai pažinti a. a. arkivyskupą Jurgį, kiekvienas, kam yra tekę girdėti apie garbingojo velionies darbus Lietuvai ir Bažnyčiai, vis vien kokių pažiūrų jis būtų, skaudžiai pajuto tą skaudų smūgį, kuris ištiko Lietuvą Arkivyskupui mirus.

A. a. arkivysk. Jurgis buvo nuostabiai didelė asmenybė, kuri savo kilniu ir šventu gyvenimu, geležine valia, nepaprastu švelnumu ir geniališku protu imponavo ne tik artimiesiems, bet kiekvienam, net priešingiausios Velioniui ideologijos, žmogui. Kas Jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti Jo švelnumui, Jo nepaprastam taktui, Jo stebinančiai išminčiai ir iš viso asmens spindėte spindinčiam švelnumui,

A. a. arkivysk. Jurgis buvo tikras asketas ir tikras šventuolis.

Garbės Jis niekad neieškojo.

Atgaivinęs Marijonų Kongregaciją norėjo jai ir visą gyve- nimą atsidėjęs dirbti.

Šv. Sosto valia, Lietuvos vyriausybės pasiūlymu, pašauktas užimti našlaujantį Vilniaus vyskupo sostą. Nusilenkė Apvaizdos lėmimui, ėmė ant pečių sugriuvusią naštą su dideliu pasiryžimu ir savęs išsižadėjimu.

Pagerbdami velionies tikrai krikščionišką pasiryžimą nesiskųsti ir nesigirti savo kentėjimais, mes tik trumpai pami- nime tą sopulingiausį jo gyvenimo tarpą.

Bet juk niekam ne paslaptis, kad a. a. arkivyskupas Jurgis buvo Vilniaus ir Varšuvos apakėlių negražiausiais būdais

63

dergiamas, šmeižiamas ir persekiojamas už tą vieną vienintelę „kaltybę“, prie kurios Jis visada atvirai prisipažino, kad buvo lietuvis...

Kam teko dalyvauti 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus katedroje a. a. arkivysk. Jurgio ingrese, tas niekada nepamirš to gilaus jaudinančio įspūdžio, kada pirmasis lietuvis Vilniaus vyskupas prabilo į ganomuosius senute tėvų kalba.

Ir toliau toje suvargintoje ir sužudytoje vyskupijoje eida- mas ganytojo pareigas vadovavosi teisingumu, visomis jėgomis gindamas neteisingai skriaudžiamus lietuvius ir baltgudžius.

Tas jo apaštališkas teisingumas nepatiko apakėliams, ir jie panaudojo visas teisingas ir neteisingas galybes Jam iš senojo Vilniaus iškeldinti.

Šventu pasiryžimu nusilenkia a. a. arkivysk. Jurgis ir šiam smūgiui, kuriame įžiūri Apvaizdos, žmonėms dažnai neįstebimą, valią.

Bet Velionį laukė dar viena didelė misija, būtent, sutvar- kyti Lietuvos Bažnyčią, kurią jis lygiu uolumu atliko.

Kiek nustojo Lietuva ir Kat. Bažnyčia su a. a. Jurgio mirtimi, sunku šiandien ir įsivaizduoti. Tokie vyrai atsiranda tik iš ypatingos Apvaizdos malonės.

Ed. Turauskas

o

J. E. RESPUBLIKOS PREZIDENTO ANTANO SMETONOS KALBA, 1927-1-29 pasakyta prie Kriptos Katedroje .-

|| arpai apraudojo, gedulo vėliavos apgailėjo, spauda aprašė Arkivysk. Jurgį ir jo nuopelnus, padėtus Bažnyčiai ir "Tėvynei. Nuoširdžiomis maldomis ir religinėmis apeigomis jį atlydėjo čionai Bažnyčios jerarchai ir didelė minia tikinčiųjų.

Arkivysk. Jurgio vienuolio mirtis ne vieną giliai 'ssugraudino, ne vienam giminei, gyvenimo ir darbo draugui nuriedėjo per skruostus gaili ašarėlė. Pasigedo jo Bažnyčia, kuriai iš visos širdies tarnavo, pasigedo ypačiai jo svajonių vaisius — Marijonų Vienuolija, kurioje jis tiek daug vilties įdėjo. Mirė didysis asketas, kuris tiek daug ryšių turėjo ne vien :su lietuviais, bet ir su plačiausia katalikų visuomene.

Štai Bažnyčios Vyriausybė atėjo atiduoti jam pagarbos ženklą, atvyko paskutinį kartą su juo atsisveikinti mūsų vyriausybės atstovai, kurių vardu aš tariu šiuos žodžius. O ką gi mes norime jam pasakyti, sakydami sudiev? Ar kad mes ji užmiršime? Gal būt... Tai tiek priprastas žmogaus silpnumas yra tas užmiršimas. Bet kad ir mes užmiršime, jo neužmirš nei Bažnyčia nei Lietuvių tauta su savo valstybe.

Arkivysk. Jurgis buvo didelis žmogus, dėl to ir didelis "kūrėjas, ir jo kūrybos sritis yra labai plati, dėl to ne kiek- vienas ir ne tuojau teįstengia savo akių plotu ją aprėpti. Norint įvertinti Jurgio vienuolio, vyskupo, arkivyskupo asmuo, pagaliau, idealioji žmogaus būtybė, reikia žvelgti dvasios akimis, kaip jis kad žvelgė į šį regimąjį pasaulį, dievišku mastu jį vertindamas.

65

Toks mastas yra lemta pasiekti tam, kas yra įsigijęs dvasios patyrimo. Arkivysk. Jurgis jo įsigijo apsčiai. Didelis jo protas ir jo tvirta valia padarė jam prieinamą mokslą, jo tyra gili siela iškėlė jį viršun minios, lyg ir žibintuvą, kuris skaisčiai švietė aplinkui visiems. Apie jį tad galima pasakyti, kad kas su vienuoliu Jurgiu sutapo, tas geresnis patapo.

Jis vertėsi visokiuose visuomenės sluoksniuose, įvairiose šalyse ir įvairiose tautose, matė visokių dorų ir nedorų dalykų, ir betgi niekas jam blogo nepritapo, jo nepagavo drumsti gyvenimo verpetai: visur ir visuomet iš to gyvenimo sūkurio jis ėjo labiau užsigrūdinęs, savo dvasia sustiprėjęs. Visur savo dvasios akimi, viršun ir apačion žvelgęs, ieškojo gero ir rasdavo gera. Kas gera tai į krūvą, kas bloga tai į šalį.

Visuomenės organizacija, jos tvarkymas, rikiavimas — štai kokia vedamoji mintis žymėjo Arkivysk. Jurgio gyvenimą. Įgytas mokslas ir prityrimas neturi skirtis nuo gyvenimo. Kai nėra tarp jų taikios santarvės, tai jie patys nustoja vertės, palieka be prasmės, išsenka.

Prasmės mokslui ir gyvenimui duoda amžinoji Kristaus paskelbta tiesa. Bet ji, ta tiesa. įgyjama ne veltui, įgyjama nenuilstamu darbu ir meile, Evangelijos išreikšta.

Taip mokė Arkivysk. Jurgis, ir kaip jis mokė, taip ir pats stengėsi gyventi. Žodis nuo darbo jam nesiskyrė, dėl to jis buvo didelis visuomenės organizatorius. Čia jo darbas, kaipo Bažny- čios žmogaus, pasirodo vienoje srityje su darbu valstybės žmogaus. Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai, sub specie aeternitatis, kitas valstybiškai, sub specie temporis. Bet katras gi tvirčiau kuria? Tas, katras giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes. Taip mąstė kunigas Jurgis.

Tad Arkivysk. Jurgio organizacijos darbas prasideda nuo paskiros sielos organizavimo. Tik organizuotos sielos tegali sudaryti tvirtą visuomenės organizaciją. Tokia visuomenė stipri. Ant jos gali statyti, kurti Bažnyčią ir Valstybę. Čia jų solida- rumas, jų talka. Nėra ir negali būti prieštaravimų tarp jų. Tik valdžia, kuri neišmano religijos esmės asmens ir visuomenės tvarkai, gali kitaip manyti.

Ir vis dėlto Arkivysk. Jurgis, būdamas visuomenės orga- nizatorius, bėga iš tos visuomenės ir steigia vienuoliją, ir pats tampa vienuoliu. Ar čia kartais neprieštaravimas? Ne, nepriešta-

59 Arkivysk. J. Matulevičius

66

ravimas! "Visuomenės jūra“ nuolat banguoja; putoja, kyla verpetais, tykojančiais praryti žmogų bedugnėni Uola — sala tegali gelbėti keleivį, duoti jam“ poiisio ir“ "pajėgos toliau pasistiprinus keliauti. Ir vienuoliui, 'žiūrinčiam. iš tos salos į "'Žyvenimą ir į jo sūkurius; lengviau paduoti gelbėjimo laivas skęstantiems keleiviams. Jūk'“jei nori minią suprasti,-tai reikia pakilti viršun jos. Taip manė'vienūolis Jurgis.

“Bet ta sala įmanoma 'nė kiekvienam: tik visa ko išsiža- dėjęs ir turįs savo galutiniame 'tiksle dvasines gėrybes tegali ją pasiekti. Tad vienuolynas išimtis, 0 ne taisyklė. . Atsiskirti nuo visų ir betgi bendrauti su visais yra didelė išmintis. -

"Apsčiai turėdamas tos išminties, kunigas Jurgis sraigė 1918 m. Lietuvos 'sostinėje. Vilniuje bažnytinės kūrybos darbą greta su Valstybės “Taryba, dėjusia pradžią mūsų valstybės kūrybai: Jam lemta buvo būti pirmam Vilniaus vyskupui atgimusioje nepriklausomoje Lietuvoje. Tada: valstybės vyrai suprato jį, o jis suprato juos. Tai buvo gera talka ir malonu atsiminti visiems, kuriems teko dirbti anuomet Lietuvos sostinėje. Tame sunkiame darbe nebuvo skirtumų mumyse tarp „žydo ir ellino“, Šv. Rašto žodžiais tariant. Atsimenu, kaip Taryba iškėlė pietus Vilniaus vyskupui Jurgiui pagerbti. Susi- rinko ton iškilmėn lietuvių, gudų, žydų ir atstovai valdžios vokiečių, besiruošiančių išsikraustyti iš Vilniaus.

Didysis pedagogas: Vysk. Jurgis pasakė: savo kalboje tarp kito ko: „Jei mes imamės kepurę, eidami pro kryžių, ir tuo lenkiamės ženklui, primenančiam Kristų, dėl žmonių meilės mirusį, tai dar daugiau turime linkterėjimu pagerbti kiėk- vieną Žmogų, anja ir nekataliką, to paties Dievo dvasios pakvėptą“.

Arkivysk. Jurgis skelbė ne siaurą kokį mokslą, skelbė tiesą plačią, visuotinę, visiems įmanomą, tiesą amžiną, norė- damas ją įkvėpti mūsų tautai ir dėl to jis buvo didesnis lietuvis, nekaip gali kam pasirodyti. Jis visų pirma skelbė, kad reikia siekti to, kas yra gera, ir geromis priemonėmis siekti. Jei Lietuva eis tuo keliu, ji išliks nepriklausoma, ir nepriklauso- mybės pamato reikia ieškoti tyroje lietuvio sieloje...

Toks jo dvasios palikimas atiteks doriškai atgimstančiai Lietuvai. Tą palikimą paveldėjusi katalikų visuomenė Lietuvoje bus jam dėkinga ir jo nepamirš. O dora yra valstybės pamatas,

r. i VAIŽGANTAS („MIRĖ JURGIS MATULEVIČIUS

unigas Vyskupas, Arkivyskupas — Vizitatorius. Netur=

P grapaitės Ziberkaitės globa, tarnavimas darbininkams, svetur. Neturtas — ir tuberkula kauluose. Paskui prasideda iš antro galo. Jurgis Matulevičius. jau teologijos daktaras, sociologas, Kunigų Akademijos Profesorius — ir neturtas. Marijonų Kongregacijos Generolas — ir neturtas. Dijecezijos Vyskupas — ir neturtas, Šventojo Tėvo Atstovas gimtiniame krašte — ir tas pat neturtas. Pinigai, ištaigos ir Dr. Jurgis Matulevičius, lyg taukuoti, nesulipo ir nedarė vieneto. Padrožti staibakauliai, padrožti rankakauliai ir odomis maskuoti. Tai žmonių akims. Jam pačiam tuo neuž- maskuosi: tuberkulininko amžius neilgas. - Buvo keletas operacijų, reikės ir daugiau. Kankinys gera valia kančios kaina pailgins gyvybę. Kam ji reikalinga? Tik ne jam pačiam. Jam gyventi — lygu kentėti, ne gyvenimu džiaugtis. Jis ir valgė, ne kad. gardu, tik kad specialistai įsakę gerai maitintis, jei nenori, kad sparčiau juo mistų tuberkula. Jis gėdijos — kad pilnaveidis.

O betgi skaisčiai spindėjo jo veidas. Jis šypsojos visiems, draugams, šalininkams ir priešininkams. Kam ir dėl ko? Šeštoje dešimtyje metų jo vyzdyje tebebuvo jaunatvės ugnelė neprigesusi. Dėl ko? Kas jam tai padarė? Liga, tas didysis gyvenimo filosofas, išminties šaltinis, prizmė, per kurią tikriau matai pasaulio vertybes. Ji gėra ir blėga įtikslina. Krikščio- niškai dorėdamas, tobūlėdamas Dr. Matulevičius apsisprendė: jei mano gyvybė ne man džiaugtis, tai vis tiek ji reikalinga —

06

kitiems. Pasaulyje nieko nėra be tikslo, Ir jis atidavė save visą — žmonėms, neskirdamas judiejo nuo rymiečio, vergo nuo laisvo. Jis dirba lenkams darbininkams. Dėl jų studijuoja sociologiją, kad geriau galėtų pažinti darbininko būklę ir jų sielą, suvargusią, neramią, teisybės ieškančią. Rodės sociologijos mokslas padės jam nusverti teisingumą ir proporcionalumą. Ir darbininkai jaučia, kad jis — savas, juos supranta, nėra vien tuščias ramintojas. Jis dirba lenkų mokykloje. Tiria pedagogiką ir veikiai paima tėvo, ne sauso pedagogo, vietą. Iškilus klau- simui, kuris daugelio kandidatų Vilniaus vyskupu jiems priimtiniausias, atsakė ne bent tik Matulevičius.

* Akademijos auklėtiniai jautė savo vicerektoriaus širdį ir visą sielą esant sudarytą secundum cor Jesu, tikrą, nedirbtinį krikščionį, įkūnijusį dorovės ir tobūlybės, — altruizmo, brolybės idealus ir pasigedo jo netekę. Širdimis ir mintimis jį sekė Šveicarijos vienuolyne auklėjant sau lygius. Ir per Alpių kalnus, ten ultra montes, Ryme jautė sėdint pajėgą. Šventasis Tėvas laiku jį įvertino, neg kas kitas. Ir reikalui atsitikus, sakyte Dr. Jurgiui įsakė, kad mestų vienuolyno kliauzūrą ir paganytojautų.

Reikėjo Lietuvos Bažnyčia sutvarkyti, santykiai su nauja valstybe sunormalinti; kas to imsis? Kam pavesti? Kam gi daugiau jei ne Dr. Jurgiui, kuriam Lietuva šiaip ar taip, artimiausia. Jei žmonijai pats save buvo atidavęs, tai prade- dant — nuo savo tautiečių. Lietuvai jis davė Marijonų Kongrega- ciją, jai savo dvasios ir biblioteką; visa, ką jis buvo per še- šerius metus vyskupaudamas uždirbęs. 30.000 knygų Marijam- polei, per daug metų tiksliai rankiotų, daugiausia lituanistikos.

Aš jį vieną kartą paklausiau, kodėl jis turėdamas tokį aiškų protą, tokio didelio pasirengimo būdamas, neduoda mūsų literatūrai daugiau raštų. Atsakė, kad jis nesąs rašymo žmogus, rašyti jam esą labai sunku; tik per dvejus metus varu varomas vargais negalais prisivertęs surašyti anas tris lekcijas, kurias skaitė Kaune socialiniuose kursuose. Nėra ko abejoti, ligūstumas jam labai kliudė raštus rašyti.

Kas gavo klausyti jo, pirmojo akademijoje profesoriaus, lenkiškas paskaitas arba Kaune lietuviškas, tas nenorės šiais pasiteisinimais patikėti. Kebliausius nuosavybės ir darbininkų klausimus jis sprendė iš pagrindų ir itin sistematingai dėstė, tiesiog žaisdamas, kaip paprastai, meiliai šypsodamos savo kairės rankos nagams; retkarčiais tik flirtingai (atleiskite ordi-

69

nariškumą!) pažiūrėdamas į klausytojus. Darėsi stebuklingai gera nuotaika, kad lektorius toks simpatiškas ir dėl to, kad taip lengva klausyti labai rimtai filosofiško turinio kalbos. Jei būtų buvęs stenografas ir būtų ištisai užfiksavęs Dr. J. Matu- levičiaus tas paskaitas, man rodės, nebūtų reikėję nė taisyti, o pasirodė, jam pačiam reikėjo labai daug vargo pridėti, kol tas paskaitas spaudai prirengė. Vadinas, Dr. J. Matulevičius turėjo labai rimto mokslinio bagažo, buvo labai inteligentiškas, daug galvojęs ir kombinavęs, tai ir praktikoje taikęs, dirbdamas mokytojo darbą ar darbininkus organizuodamas, — vis dėlto rašyti buvo sunkus. Tai labai paprastas reiškinys. Prof. Jonas Baudouin de Courtenay, Europos garsybė, mokslininkas, kurio raštų kalba negali atsigardžiuoti, taip kalbėjęs, taip savo lekcijas skaitęs, jog studentai tiesiog dančiu griežę arba galvą susiėmę bėgę iš auditorijos. Dr. Matulevičius priešingai -— jis gražiai kalbėjo.

Dėl to, kad Dr. J. Matulevičius maža parašė, žmonija, Katalikų Bažnyčia, lietuvių tauta nėra nieko netekusi. Dr. J. Matulevičius buvo gyvas tarp gyvųjų, savo talentų, savo žinijos neužkasęs. Kalbėjo daug, bet kam skyrium, kuo tik domėjais. Jo vedamą novicijatą išėję Broliai ir Tėvai turėjo progos visa patirti kuo tik buvo turtingas jų vadas generolas.

Aš pavydžiu Dr. Jurgiui Matulevičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės ir brolybės “apsiaustu, visas savo viltis krovė ant jo žemiškuose ir dangiš- kuose dalykuose. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis. Ar tik žmonių širdys nebus numa- niusios, kad Vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti.

Dr. Jurgis daktaratą darydamas, įgarsėjo savo mokslo veikalu. Per sociologijos kursus Kaune įgarsėjo, kaip visuomeni- ninkas. Kiti dėjo jį labai žymiu mokslavyriu, kiti talentingu veikėju, gal net reformatorium. O jis pats? Nei mokslo nei socialiniu keliu jis nežengė. Jis pasirinko doros sritį, vidaus tobūlinimą ir tik tam atsidėjo. Nujau, ar tik ne didesnį žmo- nijai bus palikęs šį idealizmo paminklą?! Mokslas, politika nepastovūs, krisdami jie apgriauna ir tuos, kurie jiems tarnavo. Krikščioniškos tobūlybės dėsniai — pastovūs; kas juos plečia, pats nemiršta. Jis — amžinosios šviesos spindulys.

IZ. T.

"DIDŽIAJAM ARKIVYSKUPUI MIRUS

Jiręs lietuvis Taouebas man ' kažkuriuo a isstusiijs „dėsniu primena mirusį. didįjį. kardinolą Mercier. Didelis buvo belgas kardinolas Mercier. Nė kiek nemažesnis buvo lietuvis arkivyskupas Matulevičius.

„ Kodėl šių dviejų didelių žmonių, aukštų Kata- likų . Bažnyčios kunigaikščių, su šiuo žemiškuoju pasaulių atsiskyrusių vaizdai jungiasi, sutampa?

Kiekvienas „didesnis, daugiau . valstybių į žudynes įtraukiąs karas, kiekvienas socialinis ar politinis perversmas palieka skaudžių, | greit. neišdildomų "padarinių, | pasireiškiančių visose žmogaus gyvenimo srityse,

Gal „vienas iš skaudžiausių, ilgiausiai tveriančių | ir "daugiau- sia žalos visuomenei ir valstybei teikiančių padarinių, įvairių stambesnių sukrėtų „palikęs, yra moralinis suglębimas. Moralinis susmukimas žymiai atsiliepia socialiniam, politiniam ir ekono- miniam susmukimui,. .

Beveik visiško ir, beveik danolinio - susmukimo gadynę gyvendamas, žmogus pasiilgusia akimi dairais aplinkui, norė- damas pamatyti tvirtesnę morališką asmenybę. Be galo džiaugies, ją. išvydęs ir be galo liūsti, jos nustojęs,

„Buvo. skaudu, kai. išnyko iš šio. regimojo pasaulio hori- zonto kilni, stambi belgo kardinolo Mercier asmenybė. Dar skaudžiau, iš „mūsų, gyvųjų, tarpo. atsiskyrus tokiai „aukštai morališkai .asmenybei, kaip lietuvis arkivyskupas Matulevičius.

-„Asmeniškas-ir istoriškas-patyrimas pakankamai yra įrodęs, kad pasaulis gėrbia, brangina, ilgai atsimena dvasios galiūnus: žymius mokslininkus, didelius filosofus, garsius menininkus,

71

geležinės valios žmones. Bet ar ne labiau žmonija savo dvasios gelmėse garbina, brangina, atsimena tuos dvasios didvyrius, kuriems vardas — šventasis.

Mums brangus, neužmirštinas yra arkivyskupas Matule- vičius, kaip šventasis, neoficialine Bažnyčios kalba šį terminą vartojant.

Bet mirusiojo lietuvio Arkivyskupo didumas reiškėsi ne vien ta dvasios galia, kurią vadiname geležine valia bei šven- tumu: jo dvasios galia reiškėsi ir kita linkme, kuri psichologų yra vadinama protu, o. filosofų. — išmintimi,

Arkivyskupo Jurgio teologijos daktaro disertacija stebino Friburgo. profesorius, Jo sociologinės lekcijos 1909 m. Kaune skaitytos — stebino inteligentiškąją lietuvių visuomenės dalį, sociologiškų paskaitų pasiklausyti atėjusią. Jo sociologijos, kiek vėliau dogmatinės teologijos kursai, Petrapilio Dvasinėje Aka- demijoje skaityti, žavėjo ne vieną jauną levitą, į drėgną nesveiką Petrapilio klimatą atvažiavusį, aukštesniojo mokslo semtis.

Mirusiojo Ganytojaus išmintis reiškėsi ne vien teoretiniame moksle: darbininkų organizavimas ir sukurtoms organizacijoms vadovavimas, Marijonų Vienuolijos perorganizavimas ir dvasinis išlaikymas — štai neužmirštamo lietuvio Arkivyskupo išminties nuopelnai.

Iš stiprios „valios einąs iniuriks, didelis protas — dar nėra pilnutinis žmogus: jam, kaip „harmoningai būtybei, dar trūktų giliai jaučiančios širdies. „Gera, giliai Jaučianti,, "visus suprasti ir atjausti mokanti širdis — štai trečias elementas, kurs, sujungtas su pirmais dviem: valia ir, iš jos. einančiu šventumu "bei galingu protu, darė nuo mūsų atsiskyrusį Gany: toją ta. didelę, pilnutine asmenybe, kūrios tiek „gailisi tikras lietuvis „patrijotas. ir tikras inteligentas.

ARKIVYSK. JURGIO MIRTIES AIDAS RYME

iūdna žinia apie netikėtą arkivysk. J. Matulevičiaus mirtį pasiekė Rymą tą pačią dieną ir padarė skau- džiausio įspūdžio visiems, kurie pažino švento atmi- nimo Velionį. Daugiausia skausmo patyrė Marijonų 4“ Kolegijos nariai. Arkivyskupas Jurgis buvo tos Kole-

No gijos įkūrėjas ir turėjo, pabaigęs darbą Lietuvoje, grįžti į Rymą, apsigyventi savo įkurtoje Kolegijoje ir vadovauti jaunuoliams marijonams, suvažiavusiems iš įvairių kraštų. Koks tad baisus smūgis buvo jiems ta žinia, kad neteko savo įkūrėjo ir Vado, kad tuo būdu visos viltys ir troškimai būti po jo tėviška betarpiška globa, kaip sapnas, pranyko.

Rytojaus dieną Kolegijos koplyčioje buvo atlaikytos iškil- mingos gedulo pamaldos. Skausmo suspaustos širdys kėlė savo karštą maldą į dangų, o per skruostus riedėjo gaili ašara. Žinia apie Arkivysk. Jurgio mirtį skaudžiai palietė ir kitas įstaigas bei asmenis, su kuriais velionis turėjo santykių. Vati- kanas giliai atjautė savo ištikimo, pilnai atsidavusio Šv. Sostui Apaštališkojo Vizitatoriaus Lietuvai, netekimą. Kardinolas P. Gasparri, tuometinis Šv. Tėvo sekretorius, tuojau pasiuntė Marijonų Generaliniam Prokuratoriui Ryme užuojautos tele- gramą: „Reiškiu Tamstai giliausios užuojautos dėl didelio ir skaudaus smūgio, mirus Mons. Matulevičiui, kuris taip daug yra nusipelnęs Bažnyčiai savo pavyzdingomis dorybėmis: darbš- tumu ir nelygstama Šv. Tėvui ištikimybe“. Generalinis Marijonų Prokuratorius panašių. užuojautos pareiškimų gavo iš. daugybės asmenų: lietuvių, baltgudžių, lenkų, vokiečių ir kit., daugiausia gyvenančių Ryme. Tai parodo, kad vyskupas Jurgis Matule-

73

vičius, per trumpą savo buvimą Ryme, mokėjo įgyti didelės pagarbos ir prisirišimo pas visus, su kuriais tik pasipažino.

Ryme gyvenantieji baltgudžiai vieningai surengė už Arki- vysk. Jurgio vėlę pamaldas rusų katalikų bažnyčioje, slavų apeigomis. Sausio 30 d. į nedidelę, bet gražią, rusų bažnytėlę susirinko gausus Velionies gerbėjų būrys, nors žinia apie rengiamąsias pamaldas, dėl trumpo laiko, plačiau pasklisti : negalėjo. Pamaldas laikė Tėvas Sergijus Veriginas. Giedojo Marijonų Kolegijos studentai. Į pamaldas buvo atsilankęs J. E. vyskupas Dubovskis, kuris kai kurias maldas atkalbėjo slaviš- kai. Graudu buvo atsilankiusiems, kai choras užtraukė ,„Vieč- naja pamiat“ — „Amžiną atilsį“. Teko girdėti, kad baltgudžiai patyrę apie Arkivysk. Jurgio mirtį be galo nuliūdo, kai kurie graudžiai apsiverkė. Mat, Arkivyskupo asmenyje jie neteko uoliausio unijos rėmėjo ir baltgudžių reikalų užtarytojo.

Vasario 3 dieną įvyko iškilmiugos gedulo pontifikalinės Mišios gražioje Dvylikos Apaštalų bažnyčioje. Jos buvo lai- komos J. E. arkivysk. G. Veneri, su kuriuo Velionis būdamas Ryme drauge gyveno. Asistavo ir giedojo Pranciškonai Konven- tualai, pas kuriuos Arkivyskupas Jurgis gyveno. Į pamaldas atvyko daugybė žmonių, ypač Arkivyskupo Jurgio bičiuliai ir gerbėjai.

Atsilankiusių veiduose bavo matyti didelis skausmas.

=.

KUN. K. ZA JANČKA USKAS

| SPAUDOS BEI VISUOMENĖS AIDAI ARKIVYSKUPUI JURGIUI MATULEVIČIUI „MIRUS

Tr verkė jo visa tauta, garsiai rau- dodama, ir liūdėjo jo per daugelį dienų, sakydami: kaip galėjo kristi KAUbamija, kuri: 5 gelbėjo tautą.

1 Makab. 9, 20 —.21.

) autose L eisi tėra ma Šanis, apie kurias visa tauta, visą. spauda — visuomenės veidrodis — vieningai pareikštų savo nuomonę. Mirus Arkivysk.

Jurgiui, visa visuomenė, visa spauda apie savo vadą “ atsiliepė lyg vieno žmogaus lūpomis. Atrodė, kad

Lietuvoje tėra viena partija, vienos pasaulėžiūros

Žiuonės, vienas nusistatymas, viena nuomonė, o ta nuomonė:

Arkivyskupas Jurgis didi, šventa asmenybė.

Kiekviena tauta didžiuojasi savo nepaprastomis asmeny- bėmis, nes tai tautos papuošalas ir garbė. Juo tautoje tokių asmenybių daugiau, juo ir tauta laikoma garbingesne. Todėl ir nenuostabu, kad tokios asmenybės kogreičiausiai keliama į viešumą, lyg kokia šviesa statoma ant žibinto ir rodoma pasauliui. Arkivysk. Jurgis Matulevičius mūsų tautos didžiausia ir skaisčiausia asmenybė. Kaip dabartinis Respublikos Prezi- dentas A. Smetona yra pasakęs „Jo (Arkivyskupo) tyra gili siela iškėlė jį viršun minios, lyg ir žibintuvą, kuris skaisčiai švietė aplinkui visiems“. Taip pasakė mūsų Tautos Galva, tardamas paskutinį atsisveikinimo žodį.

Pažvelkime į spaudos atsiliepimus. Pavartęs 1927 m. peri- jodiką, rodos, jauti, kad Arkivyšk. Jurgis dar tik šiandien

75

miręs, — taip gyvai stoja akyse visas jo gyvenimo vaizdas.

Tiki, kad Arkivysk. ' Jurgio dvasia tebegyvena. juk visa tauta,

pradedant Valstybės Galva,' Ybaigiant paprastu puslėtom rankom

darbininku, iškilmingai lyg ir žadėjo gyventi to savo "mylimojo

vado pavyzdžiu, eiti jo. nurodytais takais. Ir šiandien „pravartu

tuos pažadus. prisiminti -ir, jei jie dar neišpildyti — sis I Štai eilė spaudos atsiliepimų:

Lietuva; 1927 m. vasario 2 d. rašo:

Arkivysk. J. Matulevičiaus mirtis — skaudus smūgis, ištikęs lietuvių tautą taip staiga, taip netikėtai. Iškilmingos ir didingos jo Iūno: laidotuvės drauge buvo nepaprastai graudžios. Veiduose matei ne tik liūdesį, bet ir didelį širdies skausmą. Pirmajam atgimusios Lietuvos lietuviui — Vilniaus Vyskupui. ir Apaštalų Sosto Vizitatoriui, žinoma, butume mokėję tinkamai atiduoti „paskutinę pagarbą, jei būtų buvęs, ir kitas asmuo, ne a, a. Arkivysk. Jurgis. Bet tai būtų buvę ne tas. Ne dėl titulų mes gedime, bet kad netekome didžiausios ir skaisčiausios moralinės asmenybės,

Ir toliau straipsnio autorius įrodo, dėl ko Arkivysk. Jurgis mūsų tautos didžiausia ir skaisčiausia. moralinė asmenybė. Konstatavęs įvairiausius mūsų tautos laimėjimus, autorius liūdi dėl vieno: „Negalime tik džiaugtis pažengę pirmyn išvidiniu asmens išsitobūlinimu, savo dorovės jėgų sustiprinimu ir būdo, pagerinimu“. Arkivysk. Jurgis labai puikiai suprato, kad tautos, visuomenės, ar šiaip organizacijos gerovės „pagrindai. labai glaudžiai rišasi su vadų išvidiniu išsilavinimu, dvasios ir dorovės jėga. Juo daugiau tautoje dvasios milžinų, juo ir tauta atsparesnė, jūo' geresnės kultūrai plitimo sąlygos. Tautos pagrindas — „religija ir dorovė. Bet tai bendras principas. Ant šio principo pirmiausia. turį. atsistoti tautos vadai, — jei. jie nori ir siekia tautos. gerovės, — o jais paseks visa tauta, Arkivysk. Jurgis šio principo ir laikėsi: Tai pripažįsta ir aukš- čiau minėtas autorius:

"Moralinių savo A mes nepataisysime nei įstatymais nei kokio prievarta iš. viršaus, Veltui būtų laukti pagalbos iš mokslo, nes jis su. dorove mažai ką turi bendra. Žinių apstumas neapsaugo nuo ištvirkimo.

„Iš moralinio pakrikimo -gresia didelis pavojus kaip valstybei, taip ir tautai. Bausmės ir kalėjimai nepataisys piliečių, jei tauta dorovės atžvilgiu bus sugedusi. Nesąžiningas darbininkas, suktas ūkininkas, neteisingas valdi- ninkas, neištikimas .tėvynei kariškis sudarys sąlygas, kad kraštas turės žūti. Valstybės stiprumas visiškai pareina nuo piliečių moralinio pajėgumo. .

A. a. Arkivysk. Jurgis. buvo tas žmogus, kuris seniai numatė gresiantį mūsų tautai pavojų ir daug yra padaręs jam pašalinti Už vis labiau veikė as tobūlos asmenybės pavyzdys, kuris buvo jame taip gyvai įsikūnijęs. Sų

76

visais geras, visiems malonus, visus mylįe, Jis buvo ir visų ne tik labai ger- biamas bet ir labai mylimas. Jis buvo visų pripažintas neginčijamas autoritetas ne tiek dėl savo padėties, kiek dėl asmens ypatybių. Jo įtaka į visuomenę augo kasdien, prisirišimas prie jo buvo tikrai nepaprastas. Jis matė mūsų tautos silpnumą, jis gydė ją nuo moralinio pakrikimo ir tai su tokia meile ir atsidavimu, kaip niekas kitas. Didis smūgis ištiko mūsų tautą, mirus tam dvasios galiūnui, mūsų ideališkam dorintojui. Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada .nors:yra turėjusi amžių bėgyje“.

Iš tikrųjų, Arkivysk. Jurgis gyvendamas neleido nei daug įsakymų, nerašė moksliškų traktatų, niekam nedarė prievartos, bet, kaip Vaižgantas sako, „pasirinko doros sritį ir vidaus tobūlinimąsi“.. Jis.valdė ne- griežtais žodžiais, bet savo dvasia, visus sau pavergė ne grasinimais ir. suktumais, bet švelniais iš širdies plaukiančiais žodžiais ir kilnios sielos galia. Didžių dvasios milžinų ir nepaprastų asmenybių toks jau pažyrnys.

Šį jo ryškiausį bruožą pastebi ir kiti laikraščiai:

Lietuvių Tautos Valia, 1927 m. vasario 1 d. rašo:

A. a. Arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus mirtis liks mūsų tautos istorijoj didelės gedulos diena... Ark. Jurgis turėjo įgimtą didelių ir nuostabių žmonijos vadų mistinę jėgą, kuri sužavi ir veda paskui savę kiekvieną, ką tik ji su- tinka savo kely. Tie asmens jau savo nežemiškos kilmės galia patraukia ir kitus veda. Jų žodžiuose neįskaitysi pigiųių pažadų minioms. Nuostabu. Jie niekuomet ir nieko nežada, 0 tik nurodo sunkumus, reikalauja aukų, išsižadėjimo ir t. t, o tačiau paskui juos eina, juos seka patraukti dieviškos ir jokiais žodžiais neperduodamos sa žavingumu, eina paskui S ės neiš- dildomo džiaugsmo šypsena,

Tokia kilni ir reta vado E nisiė buvo a. a. Jurgis. Jo asmuo tai geležinės valios ir įstabaus sielos švelnumo „harmonija. Liūdi. tauta amžiams. uždariusi karste Didelį Vyrą...

Mums liko Jo darbai, Jo pavyzdys, Jo kilnios sielos šviesūs spinduliai, Tegu jie šviečia vargo debesimis apsuptą Tėvynės padangę... tegu! šviečia...

Minių minios lanko nuostabaus numirėlio karstą, lydi gatvėmis kupini liūdesio ir skausmo, A. a. Arkivysk. Jurgis veda, traukia paskui save lyg ir gyvas būdamas. Karsto tyla, sustingęs lavonas nesulaiko paslaptingos galios, kuri visus žavėjo ir traukė prie savęs, kai tas didysis Tautos vyras gyvųjų tarpe gyveno...

Kur eisi, kur pasisuksi, visiems jis yra ką nors gero padaręs. Daugu- mas asmenų, kurie skausmingai jaučia, kad šiandien trūksta koki tai gyvi ryšiai tarp jų, ir to Didžiojo Vyro, Jo, gal būt, nė nematė. Tačiau kalba apie Ji, kaip apie žmogų, kurį būtų pažinę, su kuriuo būtų daug reikalų turėję... Taip esti visuomet, kai minioje pasirodo didelė galingos valios asmenybė,

A. a. Arkivysk. Jurgis, galima sakyti, neturi sau lygaus lietuvių tarpe: A. a. Arkivysk, Jurgis brangus yra Lietuvai ne vien savo dvasinio gany- tojavimo darbu, bet visu savo asmens“ didingumu. Jis buvo ir liks viena didžiausia asmenybė atgimusios Lietuvos Liko Jis liks lietuvių tautos pasididžiavimas ir garbė.

77

Taip rašo politiško pobūdžio, vien tautiškais reikalais besi- rūpinąs laikraštis. Jis pageidauja kodaugiausia mūsų krašte tokių asmenybių, ir pavyzdžiu laiko Arkivysk. Jurgį.

Taip, tiek plačioji visuomenė tiek paskiros visuomenės grupės aiškiai suprato, kad mūsų šaly sužibėjo nepaprasta žvaigždė, kuri švies per amžius ir kartu vadovaus mūsų tautai: tiek vadams tiek minioms.

Štai paskirų visuomenės grupių aidai:

Rytas, 1927 -m.. sausio 27 d. Nr. 21:

A. a. Arkivysk. Jurgis buvo nuostabiai didelė asmenybė, kuri savo begaliniai kilniu ir šventu gyvenimu, geležinė valia, nepaprastu švelnumu ir geniališku protu imponavo ne tik artimiems, bet ir kiekvienam net prie- šingos velioniui idealogijos Žmogui.

Kas jį pažino, tas negalėjo nenusilenkti jo švelnumui, jo nepaprastam taktui, jo stebinančiai išminčiai ir viso asmens spindinčiam šventumui.

A. a. Arkivysk. Jurgis buvo tikras asketas ir šventuolis. Garbės jie niekad neieškojo.

Kiek nustoja Lietuva ir Katalikų Bažnyčia su a. a. Arkivysk. mirtimi, sunku šiandien, gailiose ašarose paplūdus, ir įsivaizduoti. Toki vyrai atsiranda tik ypatinga Apvaizdos malone.

Rytas, 1927 m. sausio 28 d. Nr. 22:

Didelio pasiaukojimo Lietuvos Katalikų Bažnyčios apaštalas, Lietuvos žemelės tikrasai sūnus ir jos ypatingas mylėtojas ir uolus veikėjas, žymus mokslininkas, krikščioniškų dorybių nešėjas ir skiepintojas, nesuvargstąs meilės skelbėjas, dėl lietuvybės kentėtojas ir krikščionių demokratų kelių tiesėjas a. a. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius apleido šį vargingąjį pasaulį.

Nebėra tavęs, Dvasios Galiūnė, mūsų tarpe, bet Tavo skaistus pavyzdys ir šventas gyvenimas bus mums mūsų sunkiame gyvenime neges- tanti žvaigždė vadovė. Mes pasižadame eiti jos rodomu keliu. Bet silpni būdami, prašom Tavęs melsti Viešpaties mums patvarumo ir galios tęsti savo gyvenimo kelionę Tavo nurodytais takais.

Amžinai užgeso didelis Bažnyčios ir Tėvynės vyras. A. a. Arkivyskupo Jurgio asmeny visas krikščioniškasis pasaulis neteko didelio ir kilnaus žmo- gaus. Lietuva gi neteko didžiausio savo apaštalo, kurį Apvaizda mums buvo suteikusi. Lietuvos krikščionys darbininkai a. a. Arkivyskupo Jurgio asmeny laidoja didelį savo giobėją rūpintoją, kuris daug savo kilnios sielos jausmų ir darbų nuoširdžiai aukojo darbininkų vargams palengvinti.

Rytas, 1927 m. sausio 29 d.:

Apleido šią vargo žemelę a. a. Arkivysk. Jurgis Matulevičius, pirmasis lietuvis Viiniaus Vyskupas, Kristaus Bažnyčios Apaštalas, Didysis katalikų jaunimo Tėvas ir Auklėtojas, gilus mokslininkas ir visuomenės darbininkas garbingas lietuvių tautos sūnus. Pranešdami visoms L. K. Ateitininkų Sąjungos draugovėms bei Korporacijoms ir paskiriems idėjos draugams šią sopulingai skaudžią žinią, mes prašome jų paskelbti visiems savo nariams vienos savai- tės gedulą.

78

= Tokiais žodžiais pareiškė savo skausmą būsimieji Lietuvos vadai — studentai ir „moksleiviai, Ir' jie pasiryžo eiti tais pačiais „Arkivysk. Jurgio pramintais'- takais, ieškoti ne: savės, ne /savo asmeniškų laimėjimų, bet Bažnyčios i5 Tėvynės gerovės. Po šių tuoj atsiliepė ir didžiausioji mūsų -tautos ' dalis, tai“ ūkininkai; Rodos, Arkivysk. Jurgiui retai tetekdavo' su jais susidurti, bet vis dėlto jis ir ūkininkams buvo labai artimas, lyg tikrasis “jų Vadas. Ir tie ūkininkai rašo Ry.to, 1927 m. sausio 29 d.:

Kilni giliai mylinti siela, švelni ir visą jaučianti širdis, švėntų pasiry- žimų ir išmintięs kupina dvasia, siekusi nuolatos ne žemės laimės, bet amžinojo. Gėrio ir Tobūlybės, gyvenimo ir. nepakeliamos naštos iais netikėtai užgeso. |

Lietuvių tauta nustojo vieno kilniausių. ir geriausių savo vilkų ir sunkų bus pernešti tą smūgį tiems, su kuriais skaistaus atsiminimo . velionis dirbo. Kartu sų. visais tikinčiais liūdėdama, Lietuvos Ūkininkų Sąjunga, tikinčiųjų ūkininkų. vardu, reiškia Marijonų Vienuolijai širdingos užuojautos... -

Šį smūgį atjautė ir Amerikos lietuviai katalikai, atsiųs- dami tokio turinio telegramą: . '

Dvasios galiūnas, didis Bažnyčios ir tautos. vyras, K AkiniEėS ir ais, Amerikos lietuvių. Porą kartų mus aplankė, tikybinę ir tautinę dvasią stiprino gaivino sko

Gars as, 1927 m. vasario 3 d.:

Sausio 27 d. mirtis išplėšė Arkivysk. Jurgį Matulevičių, kuris giliu mokslu, dideliu taktu, aukšta dora vedė tautą pfie šviesesnio ir laimingesnio

rytojaus. Liūdi lietuvių tauta, netekus savo garbingojo vado. * Mirė kilniausias tautos sūnus, aukštai iškilęs tikėjimo ir tautos darbuose.

Pavasaris, 1927 m. Nr. 3: |

Arkivysk. Jurgio Matulevičiaus mirtis — skaudi nelaimė visai lietuvių tautai. Tokiu laiku, kada lietuvių inteligentija ir visuomenė siūbuoja nenusi- stovėjusi visuomeniniame susipratime, kada dar linksta jos tamprumas religiniame nusistatyme, kada dar siaučia ir išilgai Lietuvos žemelės visokios laisvamanybės audros — tokiu laiku netekti vyro karžygio, dvasios galiūno be galo skaudu.

Žvaigždė, 1927 m. Nr. 2:'

Žinia, kad mirė a. a. arkivyskupas Matulevičius, taip užgavo kataliko širdį, jog ne vienam išsiveržė pilnas skausmo žodis: „Oi, kaip gaila“. Nors jau daug įvairiuose laikraščiuose rašyta, bet našlaičiams vaikams netekus savo mylimojo tėvo ar gali kada atsibosti ir užsimiršti apie jį kalbėjus. Jiems gulant ir keliant tėvelio paveikslas akyse.

Varpelis, 1927 m. Nr. 2:

Šventajame Rašte randame parašyta apie Judą Makabėjų, kad jam mirus „per daugelį dienų visi žmonės dideli verksmą verkdami sakė: krito

70

caliūnas, kuris gelbėjo tautą“. Nes Judas mylėjo savo tautą ir - meldėsi až juos, o tautoje tokių dvasios milžinų daugiau nebebuvo.

-„Šio mėnesio 29 dieną mes palydėjome savo: tautos „Makabėjų, kuris e Vaje dienomis visuomet skubėjo mus gelbėti, nematomos. Viešpaties rankos vedamas ir stiprinamas. Jis buvo galiūnas savo dvasia ir santykiuose su pasaulių. Jis buvo Viešpaties siųstas genijus, kad šavo švento, dorovingė if nepalenkiamai tiesaus būdo, aukštos išminties bei proto galiomis . sustiprintų mažos mūsų tautos visuomenės. dvasią, parodytų jos pasauliniams vyrams valdymo, pasiaukojimo. pavyzdį. ||

Sunku mums būtų „prasiskverbti į visą mirusiojo gyvenimą ir išskai- čiuoti "visas kančias ir vargus sielos ir kūno, Priklausydamas aukštam dvasiškosios vyriausybės laipsniui, "sutvarkęs Lietuvos Bažnyčios reikalus, Jis kaip paskutinį vainiką -ant. iudirbtų „darbų, pats save uždėjo. Tačiau: po tuo „antspaudu slepiasi „erškėčiuoto „veikimo, nenuilstamo veikimo takas. Amžinai ryškūs Kristaus. Evangelijos idealai šiame nuostabiai harmoningame lietuvio arkivyskupo asmenyje, degdami tylia ir ramia ugnimi viliojo į save aplinkoje esančias sielas. Tai buvo kartu ir vargšų, darbininkų užtarytojas, jų organizatorius, kartu. ir jaunimo tėvas, traukiąs į save visus pasaulininkus ir kartų didis asketas vienuolis ir apaštalas ir kartu dvasiško ir pasaulinio mokslo profesorius, pagaliau, tikras lietuvis.

Jis buvo vadas ir juo mirė, nes tik vadas ir ganytojas mirdamas galėjo pasakyti — „Trikiuokitės, pasiaukokite“. Krito galiūnas, kuris gelbėjo savo tautą. Krito Lietuvos Makabėjus, kurio vardas Jurgis.

Tiems skausmingiems visuomenės spaudos atsiliepimams lyg antspaudą pridėjo ir Lietuvos vyriausybė, skaudžiai atjaus- dama, ko Lietuva neteko. J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas if ministeriai aktyviai dalyvovo visose pamaldose ir tarė tikrai nuoširdų atsisveikinimo žodį.

Arkivyskupas Jurgis įvertintas kaip dvasios galiūnas. Jis toks ir buvo.

Aiškiai matome, kad su juo visi atsisveikina skausminga širdimi, kad jam teikiami pagarbos žodžiai nėra išsvajoti, bet natūraliausia jo asmens charakteristika. O taip įvyko dėl to, kad Arkivysk. Jurgis iš tikrųjų buvo pavergęs visų širdis, pavergęs savo dvasios jėga. Jis buvo ta žvaigždė, kurios neįstengė pridengti nei pokarinių nenormalumų rūkai, nei jo priešų šmeižimai. Jo dvasia prasimušė į aukštybes. Jis ko- sėkmingiausiai įgyvendino, gal dar prof. Fr. Foersterio nepa- skelbtą pageidavimą: „juo didesnis yra kurio nors laikotarpio materialus darbas, juo daugiau turi būti žmonių, ugdančių amžinuosius sielos turtus, be kurių ir visa darbo kultūra neturi jokios prasmės ir jokių dieviškų galių ant savęs. Kame apie tai nemąstoma, ten teauga. vien bedieviškas darbas,

80

bedvasė kuitūra — Babelio bokštas“*). Tą mintį Arkivysk. Jurgis labai puikiai suprato. Ir todėl jo asmenybė kur kas skaisčiau sužiba, jo gyvenimo šventumas kaskart labiau ryškėja, kai jis gyveno sunkiausiu karo ir pokariniu laikotarpiu, kada kūrybinis darbas buvo be galo sunkus.

Mes lietuviai esame linkę savo tautos garbinguosius asmenis greitai užmiršti, gal net per menkai juos įvertinę ir per mažai su jų asmenybe, darbais susipažinę. Su Arkivysk. Jurgiu taip neatsitiko. Tai vienur, tai kitur toji nepaprasta asmenybė spaudoje vis prisimenama. Charakteringiausiai rašo Naujoji Romuva, 1931 m. liepos 12 d. Nr. 28:

Reikia pripažinti, kad kaimynai, o ypač istorikai, geriau mus pažįsta ir įvertina, negu mes patys save. Neprošalį paminėti du reikšmingus įvykius iš visai netolimos praeities. Į aplenkintą Vilnių savo laiku buvo paskirtas vyskupas Matulevičius, kurio žavingas religingumas, gilus protas, politinė tolerancija, administratingumas ir vyskupiškas taktas visų buvo labai vertina- mas ir aukščiausiai gerbiamas. g

Nenuostabu, kad Rymas, tą visą gerai žinodamas, jam pavedė eiti tokias sunkias pareigas, bet lenkų siaurai nacionalistinis spitrumas ir religinė bigoterija, smurto keliu išgraužė iš Vilniaus šį vyspusiškai aukštą ir kilnų žmogų, kurio religinis kilnumas ir politinė tolerancija taip labai buvo reika- lingi anų laikų Vilniuje.

Arčiau įsižiūrėjus į a. a. vyskupo Matulevičiaus asmenybę, galima pajusti, kad jame buvo susikristalizavusios Rytų ir Vakarų kultūros kilniau- sios savybės. Drąsiai galima sakyti, kad jo asmenybėj pasireiškė tų dviejų Kultūrų sintezė, bet vienkart jame išliko grynas lietuviškumas su kilniausiais protėvių pradais.

Į šios rūšies aukštumas tur būt ne daug šiandien rasime pretenduojančių...

Dieviškosios meilės Bilima, lietuviškai intuityvinės tolerancijos greta, Vyskupo Matulevičiaus asmenybėj, kaip saulė spindėjo, o kam teko jį pažinti, tik tas labiau tą visa juto, negu pajėgė nusakyti. Ir žymiųjų asme- nybių ugdymo kelyje vyskupo Matulevičiaus pavyzdys visada bus reikšmingas. Todėl mokėkime savus didvyrius įvertinti ir iš jų pasimokyti...

Atėjus gi penkerių metų mirties sukaktuvėms spaudos ai- dai dar labiau ryškėja apie Arkivysk. Jurgio asmenybę. No- rima, kad tosios asmenybės skaidrumas būtų viešiau įma- tomas, norima ją parodyti mūsų tautai ir visam pasauliui visoj garbėj — šventųjų aureolėj... iš tamsaus Bazilikos po- žemio, kur jau ir dabar nuolat mirga kelios degančios prie jo karsto žvakutės, iškelti jį ant marmurinio altoriaus...

*) Fr. Foersteris, Kristus ir žmogaus gyvenimas, 160 pusi.

87

Ir šiandien dar spaudoje tvirtinama, kad Arkivysk. Jurgis gyvas, gyvas savo darbais, pavyzdžiu ir dvasia. Taip Darbi- ninkas, 1932 m. sausio 30 d. Nr. 9 rašo:

Jis (Arkivysk. Jurgis) įsiamžino ne tik istorijos lapuose, bet ir gyve- nime. Mes tik sakome, kad arkivyskupas Matulevičius miręs dėl to, kad jo kūnas palaidotas Kauno Bazilikos kriptoje. Tačiau iš tikrųjų arkivysk. Jurgis gyvas. Jis gyvas savo mokslu, gyvas savo darbais. O jo mokslui, jo darbams surašyti reiktų daug knygų...

„- „Atskiros būtų knygos prirašytos apie Arkivysk. Jurgį ir dabartinį šv. Tėvą Pijų XI. Prisiminkim tik vieną faktą. Kai Popiežius Pijus XI, būda- mas dar kunigu Ratti, rengėsi priimti vyskupo šventimus, tai Arkivysk. Jurgis jam laikė rekolekcijas. Iš Popiežiaus Pijaus XI raštų ir darbų pasaulis stebisi, Ir jeigu toks genialus proto vyras, kaip Pijus XI, pasirinkęs buvo savo rekolekcijų vedėju mūsų tautietį Arkivysk. Jurgį, tai iš to galim spręsti apie arkivyskupo Jurgio išmintį...

Laivas, 1932 m. sausio 30 d. Nr, 5:

Penkeri jau metai, kaip mylimasis mūsų vadas, atsiskyrė su mumis, tačiau lig šiol mūs širdys nepamiršta jo. Jaučiame, kad paliktoji jo vieta dar tuščia, dar nieks nėra jos užėmęs... jis mums prieš akis tarsi gyvas — kilnus ir malonus, pilnas gražiausių norų ir pasiryžimų.

Naujoji Romuva, 1932 m. vasario 14 d. Nr. 7 (59):

Prieš penkis metus užgeso religinėj kultūrinėj Lietuvos padangėj skaidrus dvasios žiburys, didžiadvasė asmenybė, brangus Tautos ir Bažnyčios sūnus, viena iš didžiausių lietuvių tautos moralinių pajėgų — a. a. arkivysk. Jurgis Matulevičius, Gili ir gera asmenybė, kur slėpėsi didinga dvasios galybė ir brangūs širdies turtai...

„+. „Rikiuokitės, pasiaukokite...“ — šnibžda jau mirties paliestas, bet dar vis pasiryžimų liepsna žaidžiančios lūpos ir su saulėta šypsena ir su angelų ramybe jis apleidžia trumpai teviešėtą pasaulį...

Tai dar nevisas spaudos ir visuomenės aidas, o kiek dar tų aidų nepasiekė laikraščių skiltis?.. Kiek tauta sudėjo prie tos Didžiosios Asmenybės karsto tylių pažadų ir pasiryžimų... Ir kiek daug atsiras žmonių, kurie mokysis iš Didžiosios Asmenybės tikrosios Bažnyčios ir Tėvynės meilės, nepalen- kiamo valios tvirtumo ir griežtumo, o kartu ir lanksčiausio švelnumo, darbštumo ir pasiaukojimo. Ir dar daug daug ko kito, tų tikrųjų sielos vertybių, kurios turi puošti kiekvieną patrijotą kataliką, o ypač tautos vadus, tuos asmenis, kurie norėtų mūsų tautą įvesti į dvasinės ir materialinės kultūros laimėjimus.

63 Arkivysk. J. Matulevičius

ŽALIA RŪTA

ARKIVYSK. JURGĮ MATULEVIČIŲ PALYDINT

Šedulą dėkis tu sau Lietuva: Vyresnįjį sūnų lydėsi į kapą; Nevystantį rengės nupint tau vainiką, Tave tarp tautų pastatyt skaisčiaveide.

Praamži, atmink šitą skaudulio ugnį,

Kai Lietuvą dėsi į lėkštę svarstyklių:

Ji liūdesio dega šiandieną ugnim:

Tikiuos, jai sutrumpinsi kelią į laisvę ir garbę.

Jo žingsnių kely tavo vardas tik auksu rašytas,

O kelias tas ilgas, — daugiau pusės žemės;

Nuo kalno pilies Gedimino kepurė jo debesis siekė, Marijos vardu užu Kristų jis armiją vedė į mūšį.

Sudiev Tau, Drauge, kur: Monblano paūksnėj Galandom ginklus šviesiai ateičiai kurti Tėvynei! Sarina!), pranešk okeanui: ką tu mylavai,

„ To bangos, paleistos žeme, nemažesnės už jo.

Pasibaigė Tavo visi jau skausmai:

Prie motinos - žemės priglaudęs sau galvą, Tu miegi šiandieną ramiai,

Lyg tas, kurs per dieną žingsniavęs vaga.

O, Motina Vartų Aušros!

Būk vėlei Tu jo gailestinga,

Kurs lenkės žemai prieš altorius Tavus, Ir laiminki tautai jo visai.

1) upė,

J. AUGUSTAITYTĖ-VAIČIŪNIENĖ

ARKIVYSKUPĄ JURGĮ ATSIMINUS

Naktis per juodą žemės langą, kaip vagis, ištrūkus Nuslinko putinų baltais žiedais...

Sustok, širdie, spalvingą giesmę vis neūkus,

Sustok, gyvenime, kurs slėniuos Lietuvos sklaidais.

Per žalią lanką nuo Suvalkų krašto

Į baltus Alpius traukia mūsų praeitis.

Ir taip vaizdingai, lyg skara Veronikos be rašto, Vis mena prieš keliolika dienų nutrūkusias mintis.

Ant rankų išnešė, kaip valdiniai savo karalių,

Baltės vėlės paradui išpuoštus tuščius namus...

Jo lūpų paskutiniai virpesiai dar svaidė pluoštą galių, Kad būt keleivis, audrų ištiktas laukuos, ramus.

Dvi rankos apsiviję apie juodą kryžių,

Dvi rankos, kėlusios Lietuvą į žydrus laikus... Ak, nebeverkite, aš vėl pas jus sugrįšiu,

Kai būsite išvaikščioję mano visus takus!

O jie iš Marijampolės laukų Jurgučio, baso piemenuko, Kur gluosnio išsukta dūdelė buvo džiaugsmo svaigulys, Į pavergtojo Vilniaus liūdinčius rūmus pasuko:

Gal savo brangiąją tėvynę išganys....

Nereikia mums kalbėti apie žvakių mirgulius prie grabo,

Nes Jurgio Arkivyskupo siela, kaip saulės spindulys gyva.

Jo testamentas, kaip aidai sudužusiųjų kanklių, kabo: „Rikiuokitės, pasiaukokit“, Baltijos perlais tegu spindi Lietuva.

Pro Bhrisfo ef Šeelesial Kristui ir Bažnyčiai! Arkivysk. 5. Matulevičiaus šūkis

ATSIMINIMŲ ŠVIESOJE

VYSK. JUSTINAS STAUGAITIS

Warp mano ir a. a. Arkivysk. Jurgio amžiaus yra kelerių metų skirtumas. Tačiau mudviem teko būti kartu vienoje klasėje. Mat, aš patekau į I gimna- zijos klasę turėdamas jau 14 m. Jis tuomet turėjo gal vos tik 10 metų. Jis tuomet vadinosi Jurgis Matulaitis. Buvo tai malonus, kuklus vaikutis, bet niekuo ypatingu nepasižymėjo.

Jurgutis, matyt, silpnai buvo paruoštas I klasei, mokėsi tad vos vidutiniškai ir dažnai dėl ligos apleisdavo pamokas. Nuo pirmos klasės Jurgis Matulaitis išnyko man ir iš akių ir iš minties.

Jau aš buvau kunigas. Tekdavo girdėti, kad Petrapilio Akademijoj esąs kažin koks Matulevičius, labai gabus klierikas. Kada aš atsidūriau Varšuvoj, vėl kunigai man pasakydavo, kad jų seminarijoj esąs buvęs labai gabus klierikas Matulevičius, lietuvis, puikiai baigęs Akademiją, studijavęs užsienyje ir šian- dien esąs Kelcų seminarijos profesorium. Man į galvą neparėjo, kad tai buvęs mano I kl. draugas, Jurgis Matulaitis.

Kaip jis pavirto Matulevičium? Tie laikai, kada lietuviai lenkindavo savo pavardes, juk jau buvo praėję.

Mat, Jurgis Matulaitis turėjo dėdę, kuris buvo Kelcų gimnazijos mokytoju. Dėdė jau buvo virtęs Matulevičium. Jis pasiėmė pas save brolėną Jurgį, todėl ir jį padarė Matulevičium. Juk neparanku buvo, kad dėdė būtų Matulevičius, brolėnas gi— Matulaitis. Bet tuoj turiu pridėti, kad mokytojas Matulevičius, kuris vėliau man teko pažinti, vistik buvo susipratęs lietuvis. Ištarnavęs emeritūrą, jis apleido Kelcus, persikėlė į Suvalkus

68

ir ten gimnazijoj dėstė lietuvių kalbą. Juo labiau Jurgis Matu- levičius anaiptol nevirto lenku; dvasioje išbuvo tikru Matulaičiu, kaip vėliau yra įrodę jo darbai.

Varšuvoj man teko apie 4 metus išbūti šv. Aleksandro bažnyčios vikaru. Mūsų parapijoj vienoje mergaičių mokykloje jis buvo kapelionu,

Nesimatę nuo I gimnazijos klasės, su kun. Jurgiu susi- tikome netikėtai. Atsiminėme vaikystės laikus ir suėjome į bičiuliškus santykius. Kun. Jurgis padarė man ne tik malonaus, bet ir šviesaus, labai išmintingo ir maldingo kunigo įspūdį. Toks iš tikro kun. Jurgis ir buvo. Gyvendamas Varšu- voj, jis nepasitenkino vienu mokyklos aptarnavimu: jis interesavosi visais ganytojavimo reikalais ir labai gyvai dalyvavo katalikiš- kame veikime, kuris tuomet dideliame Varšuvos mieste gana plačiai reiškėsi. Darbininkų, jaunimo organizacijų, spaudos ir iš viso katalikų visuomenės reikalai buvo labai arti kun. Jurgio širdies. Jis juose ne tik dalyvavo, bet daugeliu atvejų buvo sumanytoju.

Pagaliau kun. Jurgis, bent kiek pasveikęs, buvo pakvies- tas Petrapilio Akademijos profesorium. 1905 metais aš sugrįžau į Lietuvą. Ir vėl nutrūko mudviejų santykiai.

Žinojau, kad kun. Jurgis, metęs profesoriavimą, persikėlė į Šveicariją ir ten ėmė formuoti Marijonų Vienuoliją naujais pagrindais.

Prisipažinsiu, šitas kun. Jurgio žygis man nepatiko. Žino- jau, kad kun. Jurgiui iš Petrapilio buvo atviras kelias į vyskupus. Man rodosi, kad tai būtų stačiai Dievo Apvaizdos siųstas vyskupas. Tuo tarpu kun. Jurgis, kaip man tuomet rodėsi, pats visai be reikalo pasitraukia iš to kelio. Vienuoliai geras dalykas, bet jie kuriasi mums visai svetimame krašte. Tuomet valdę mus rusai juk į Lietuvą tų vienuolių neįsileis. Žinojau, kad naujieji Marijonai iš Šveicarijos mano persikelti į Ameriką. Bet ar verta į Ameriką eksportuoti geriausieji mūsų kunigai? O tokių kaip tik visa eilė (kun. Būčys, kun. Dvaranauskas, kun, Totoraitis) tuoj įstojo į naujuosius Marijonus. O Lietuvoje tiek ir taip svarbaus darbo!

Tokie buvo mano abejojimai dėl a. a. Vyskupo Jurgio ir jo sumanymo atnaujinti Marijonų Vienuoliją. Pasirodo, mano klysta. Dievo Apvaizdos turėta savo planai. Ji kunigą Jurgį lyg

69

už rankos vedė ir nuvedė ir į tas aukštumas, kuriose aš jį norėjau matyti,

1914 metais, lygiai prieš pat karą, kun. Jurgis Marijam- polėje, jau kaipo vienuolis, vedė kunigams rekolekcijas. Jose ir man teko dalyvauti. Mes stačiai buvome sužavėti kun. Jurgio minčių brandumu ir giliu dvasinio gyvenimo supratimu. Tos jo rekolekcijos mums buvo geras pasiruošimas karui ir su juo einantiems išbandymams.

Besibaigiant karui, švystelėjo mums laisvės viltis. Vakuoja Vilniaus Vyskupo sostas. Dar tuomet galingi vokiečiai nenori į ji įleisti lenko. Valstybės Taryba turi progos prisidėti prie nustatymo kandidato į Vilniaus Vyskupus. Aš tuomet buvau Valstybės Tarybos vicepirmininku. Man tuoj parėjo į galvą, kad geriausias kandidatas į Vilniaus Vyskupus yra kun. Jurgis Matulevičius. Kitiems Tarybos nariams atrodė, kad Matulevičius, kaipo ilgai išgyvenęs Lenkuose, menkas gali būti lietuvis patrijotas. Daug man teko padirbėti, kol įtikinau draugus tary- bininkus, kad Matulevičius mums nepavojingas. Galų gale, kaip. žinome, kun. Jurgis liko Vilniaus Vyskupu.

Ir gera, kad liko jis, ne kas kitas. Tik tokio takto ir proto žmogus, kaip a. a. Arkivysk. Jurgis, galėjo 7 metus išsi- laikyti Vilniaus Vyskupo soste. Per tą laiką Matulevičius daug gera yra padaręs ir lietuvybei ir Bažnyčiai.

Kun. Jurgis pats nenorėjo likti Vilniaus Vyskupu. Nugir- dęs, kad mes statome jo kandidatūrą, nuoširdžiai manęs prašė to nedaryti. Aš gi jam atvirai pasakiau: „Žinau, kad būti vyskupu Vilniuje nelengvas yra dalykas. Bet kad mes geresnio kandidato neturime“.

Naujam Vyskupui ingresą į Vilniaus Katedrą ruošė Kapi- tula, susidedanti bemaž iš vienų lenkų. Visa kas ten, žinoma, ir buvo padaryta lenkiškai. Dėl tos priežasties Valstybės Taryba ingreso iškilmėse nedalyvavo. Tačiau į pietus aš, kaipo Vyskupo draugas, laikiau reikalinga nueiti. Pažymėtina, kad pietuose buvo tik vieni kunigai. Iš Vilniaus ponų lenkų niekas nedalyvavo. Mat, vyskupas—lietuvis. Per pietus, žinoma, nemaža buvo kalbų. Jos visos buvo nudažytos lenkiško patrijotizmo spalva. Stebė- jausi, kaip sumaniai, kaip taktingai atsakinėjo į jas Vyskupas.

Po ingreso pirmutinį vizitą Vyskupas Jurgis padarė Tarybai. Mes jį tuoj revizitavome ir nutarėme paruošti jam priėmimą. Dėl tam tikrų priežasčių turėjau išvykti iš Vilniaus

90

ir man tame priėmime dalyvauti neteko. Tik paskui patyriau, kad per jį buvusi labai jauki nuotaika ir Vyskupas visus suža- vėjęs savo malonumu ir išmintimi, į

Naujasis Vilniaus Vyskupas užėmė savo sostą adventui besibaigiant, o tuoj po Kalėdų užėmė Vilnių bolševikai. Mums teko iš ten pasitraukti. Mano santykiai su Vyskupu Jurgiu vėl nutrūko ilgesniam laikui.

1925 m. Vyskupui Jurgiui tenka apleisti Vilnius, lenkų vyriausybei to reikalaujant. Kaip tik tuo metu pradėta galvoti apie Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimą. Tuomet jau tituliaris Arkivysk. Jurgis buvo Ryme. Netenka abejoti, kad tik jo prisidėjimu Šv. Tėvas sutiko įsteigti paskirą Bažnyčios Provin- ciją Lietuvoje. Ir štai mes Kaune susilaukiame nauio Šv. Tėvo Delegato su labai plačiais įgaliojimais. Buvo juo Arkivysk. Jurgis Matulevičius. Jam buvo pavesta vietoje ištirti, kaip turėtų būti Lietuva paskirstyta vyskupijomis ir numatyti kandidatus į vyskupus. Šito darbo Arkivysk. Jurgis ėmėsi stropiai ir labai atsargiai. Kelis mėnesius užtruko, kol visa ką paruošė. Tik 1926 metų kovo mėnesio pradžioje su projektais išvyko į Rymą.

Šv. Tėvui arkivyskupo asmuo buvo gerai žinomas, Popiežius jį labai gerbė ir vertino, todėl ir jo projektus priėmė, tur būt, be pataisų. Balandžio mėnesio pradžioje arkivysk. Jurgis vėl parvyko į Lietuvą jau su gatavomis bullėmis taip Bažnytinei Provincijai, taip naujiesiems jos Vyskupams. Mūsų todėl Bažnytinės Provincijos įsteigimas yra a. a. arkivysk. Jurgio nuopelnas.

Arkivysk. Jurgis buvo ir naujiesiems Vyskupams patarėju, galima sakyti, jų vadu. Per pirmuosius Vyskupų pasitarimus arkivysk. Jurgis pirmininkaudavo, teikdamas mums šviesių savo nurodymų.

Naujoms dijecezijoms įsikūrus, daug dalykų dar reikėjo nustatyti ir sutvarkyti. Arkivysk. Jurgis, vis tebebūdamas Šv. Tėvo Delegatu Liatuvai, visa tai pamažėli ir atsargiai tvarkė. Bet negailestingoji mirtis nedavė jam baigti to darbo. Neseniai Kaune atlikę su a. a. arkivysk. Jurgiu posėdį, netikėtai buvome pakviesti į to brangaus žmogaus laidotuves. Jos mums buvo labai skaudžios. Bet tikimės, kad arkivysk. Jurgis danguje nesiliauja meldęsis už Lietuvą ir jos Bažnyčią.

JUSTINAS STAUGAITIS, Telšių Vyskupas

VYSK. JUOZAPAS KUKTA *

Žinodamas, kad a.a. Vyskupas Jurgis rašė pats dienoraštį, šia parinkau tik tokius atsiminimus, kurių, manau, ten nebus.

Rusams 1907-X-1 d. išvežus iš Vilniaus vyskupą Roppą, Vilniaus dijecezija našlavo ligi 1918 metų. Per kurį laiką la- bai gyvai buvo diskutuojamas klausimas: kas bus Vilniaus vys- kupu? Vieni troško, kad būtų lenkas, kiti — lietuvis, treti — baltgudis, o vokiečiai, okupavę Vilnių, norėjo, kad būtų vokietis, nes jų manyta Lietuvos dvarus išdalyti savo kolonistams.

Pradėjus nuo 1917 metų rudens veikiančiajai Lietuvos Ta- rybai šiuo klausimu rūpintis, jos nariai 1918 m. porą kartų at- silankė pas Apaštalų Sosto Nuncijų Minchene, kuriuo ten tuo- met buvo dabartinis kardinolas sekretorius Pacelli, mat, jo ži- nioj — jurisdikcijoj tuomet buvo ir okupuota Lietuva. Per pas- kutinį iš tų pasikalbėjimų Nuncijus buvo pasakęs, kad Vilniaus vyskupo paskyrimo klausimas yra taip pribrendęs, jog jo ati- dėlioti nereikėtų. Jei Lietuvos Taryba politiniu atžvilgiu nieko neturėsianti prieš Marijonų Kongregacijos Generolą kunigą Jurgį Matulevičių — jis esąs Apaštalų Sosto kandidatas — tas paskyrimas galėtų įvykti nėt telegramos keliu.

Priešingai, jei Taryba norėtų siūlyti ir palaikyti savo kan- didatą, tai sugaišintų daug laiko ir nėra žinios, ar Apaštalų „Sostas sutiktų dėl asmens.

Lietuvos Taryba, prieš ką nors atsakydama, išsiuntė tris savo delegatus pas kun, J. Matulevičių į Marijampolę atsiklausti: kokios politinės krypties ir taktikos jis manytų laikytis eidamas vyskupo pareigas Vilniuje Į tuos klausimus kunigas J. Matulevičius atsakė, keip man buvo kalbėjęs vienas iš buvusių delegatų (kun. Petrulis):

92

— Aš matau, jūs norėtumėte, kad būsimas Vilniaus vys- kupas būtų nelyginant kaip koks plaktukas, kuris ten suskal- dytų lenkams kunigams galvas, ar kaip kokia šluota, kuri juos visus iš Vilniaus iššluotų. Bet toks aš negaliu būti, nes kiek- vienam vyskupui Bažnyčios Kanonai nustato normas santykių, kurie turi būti tarp vyskupo ir kunigų. Aš iš anksto žinau, kad, laikydamasis Kanonų, negalėsiu nei vienai nei kitai pusei įtikti.

Toks atsakymas Tarybos narius įtikino, kad kun. J. Ma- tulevičius yra rimtas asmuo. Buvo pranešta Nuncijui Min- chene, kad prieš tą kandidatūrą Taryba nieko neturinti.

Netrukus į Vilnių atėjo oficiali žinia, kad Vilniaus vys- kupu jau turime Jurgį Matulevičių. Lietuviai džiaugėsi.

Bendrame lenkų kunigų susirinkime susidarė, kaip matyti, pasitenkinimo nuotaika. Vienas jų atvirai pareiškė savo džiaugsmą, kad vyskupu buvo paskirtas kun. J. Matulevičius, o ne kas kitas. Į tai atsiliepė kitas kunigas, sakydamas, kad jie gailė- sis šito paskyrimo, nes su Matulevičiaus taktingumu sunku jiems būsią kovoti ir jį įpinti į netaktūs. Jis geriau džiaugtųsi kitu kokiu, nors netikusiu, kandidatu, nes jiems būtų lengviau iš Vilniaus išgraužti, ir vieton lietuvio gautų vyskupą lenką.

Baltgudžiai kunigai džiaugėsi matydami vyskupo J. Matu- levičiaus asmeny savo reikalų rėmėją.

Tiems dalykams vykstant man teko būti vokiečių Verwal- tunge pas Kirchendezernentą Schmidtą. Išėjus iš kalbos, kad jau turime naują paskirtą vyskupą, jis kaip ir nustebęs, siekia spinton ir iš ten išėmęs bylą paduoda ją man. Joje buvo kar- dinolo Hartmanno laiškas, rašytas Liudendorfui, kad nedarytų kariškų kliūčių kun. J. Matulevičių paskiriant Vilniaus vyskupu, Taip pat buvo Liudendorfo įsakymas Vilniaus Verwaltungui pa- reikšti savo nuomonę. Štai p. Schmidtas, dar nieko nepadaręs šitam reikalui, jau sužino apie įvykusį paskyrimą. Matyti, pra- laimėjimas karo lauke jiems padiktavo, kad nereikės interesuotis Vilniaus reikalais,

Kun. Jurgio Matulevičiaus konsekracija įvyksta Kauno Ba- zilikoj 19i8-XII-1 d., pirmame Advento sekmadienį. Konsek- ruoja vietos vyskupas Pr. Karevičius. Vilniaus Kapitula dele- guoja prel. Baiko ir kan. Lubianiec. Aš nuvykstu paties Vys- kupo Jurgio kviečiamas. Naujas Vilniaus Vyskupas savo protu, dvasios nusiteikimu ir kuklumu palieka visiems konsekracijos dalyviams labai gero įspūdžio.

95

Gruodžio 8 d., Švč. M. P. Nekalto Prasidėjimo šventėje, atlieka iškilmingą savo ingresą Vilniaus Katedroje. Nuo šio laiko pradeda valdyti vyskupiją. Nuo čia prasideda jo vargai — rūpesčiai, kaip vyskupo ir nuo čia prasideda plačiausiai reikštis jo asmenybė santykiuose su dvasininkais, tikinčiaisiais, valdžia ir politinėmis srovėmis. Visų pirma turiu pabrėžti, kad jam reikėjo pradėti ir toliau Vilniaus krašte dirbti labai nenormaliais laikais. Tuomet Vilniaus vyskupija politiniu atžvilgiu buvo padalyta į kelias dalis, o jam valdant liko dar labiau suskaldyta ir jis jos nebepasiekė apglobti, nes trukdė karo frontai: bolševikų — lenkų, bolševikų — vokiečių, vokiečių — lenkų, lietuvių — lenkų. Todėl, nors ir būdamas ganytojas, net laišku neturėjo progos pratarti į visus sau pavestuosius. Ir Vilniaus miestas, reikia pasakyti, me mažiau darė Vyskupui rūpesčių ir vargų dėl nuolatinio keitimosi politinės būklės ir valdžios.

Vilniuje Vyskupas Jurgis savo ingreso metu rado net kelias valdžias iš karto: vokiečių su savo „Soldatenrat“ ir valdžia priešakyje, Lietuvos Tarybą, bestiprinančią savo pozi- cijas viešumoje, ir lenkų neviešo pobūdžio Tarybą, su kuria vieni lenkai tesiskaitė. Dėl to ingreso metu Vilniaus lenkiška Kapitula buvo atsisakius duoti Lietuvos Tarybos nariams garbės vietas Katedroje, kad nepaliktų lenkų slaptos Tarybos narių antraeilėje vietoje. Ta tai buvo racija, kad L. Taryba oficialiai vyskupo ingrese nedalyvavo. Ne ilgai trukus politinis Vilniaus veidas pasikeitė. Vokiečių ,Soldatenrat“ su visu savo štabu per Naujus Metus iš Vilniaus išėjo, užleisdamas bolševikams, — tuo kartu buvo kalbama, kad už pusantro milijono aukso rublių, — patys atsitraukė tik ligi Lentvaravo stoties. Ligi Trijų Karalių Vilnių valdė vietos milicija iš lenkų ir lietuvių. Lietuvos Tarybos nariai, kad nebūtų bolševikų užklupti, Kūčių dieną išsikraustė į Kauną. Vilniaus gyventojai Trijų Karalių rytmetį pasijuto jau valdomi bolševikų, kurie išbuvo Vilniuje tik ligi Velykų. Lenkai juos išvarę kitą pavasarį gegužės - birželio mėnesį patys turėjo kraustytis. 1920-VII-14 d. Vilnius vėl sulaukė bolševikų. Praslinkus kokiai savaitei, į Vilnių atėjo jau lietuvių kariuomenė. Čia tarp abiejų pusių prasidėjo rungtynės dėl valdžios. Galutinai rugsėjo mėn. Vilniuje įsigalėjo vieni lietuviai, bet spalių 9 d. turėjo vėl skirtis su Vilnium dėl lenkų generolo Želigovskio smurto, kuriam įvykus Vilnių su apylin- kėmis smurtininkai paskelbė nauja valstybe, pavadinę ją

94

„Srodkowa Litwa“ ir pagaliau 1922 metais sausio mėnesį sujungė ją su pačia Lenkija.

Vyskupas Jurgis, kaip gilus patrijotas, daug kentėjo dėl tų visokių politinių atmainų, bet būdamas kilnios dvasios lojaliai laikėsi kiekvienos valdžios atžvilgiu, kiek jos nebuvo priešingos Bažnyčios įstatams. Priešingais atvejais turėjo drąsos aiškiai pasakyti savo žodį ir ginti principus. Bolševikams pirmuoju. atveju Vilniuje išleidus aplinkraštį, užginantį dėstyti tikybą. mokyklose, jis paskelbia savo ganytojišką į tikinčiuosius laišką, paveda jį perskaityti iš sakyklų, kad panašiu uždraudimu daroma tikintiesiems skriauda, ir su juo nė vienas katalikas. neturįs sutikti. Bolševikų buvo tartasi jį suareštuoti, bet kažkodėl to neįvykdė.

Želigovskio valdžiai esant Vilniuje ateina pas Vyskupą valdančio Komiteto pirmininkas, p. Abramavičius, kairiųjų pažiūrų žmogus, ir prašo vyskupą, kad padėtų jam tvarkytis su priešingų srovių žmonėmis, būtent, kad iškeltų iš Vilniaus miesto endekiškos srovės kun. Olšanskį, o palaikytų tokius, kaip kun. Zenkevičius, kuris jam atrodė esąs kairiųjų pažiūrų. Vyskupas griežtai atsisakė palaikyti jo prašymą. Minėtąjį Abramavičių pamainė vėliau generolas Mokrzeckis; ir šis taip pat atėjo pas Vyskupą prašyti, kad jam padėtų stiprinti deši- niąsias sroves, būtent, kad tokius kunigus, kaip Olšanskis, atgabentų Vilniun, o kun. Zenkevičių iškeltų už miesto. Ir šitam generolui vyskupas pasakė teisybę į akis, neduodamas Bažnyčios įvelti į politiką.

Vyskupui Jurgiui pripažino gilų protą ir autoritetą ne tik lietuviai, bet lenkai ir kiti. Po savo ingreso dalyvaudamas tiek Lietuvos Tarybos, tiek lenkų slaptos Tarybos jam pagerbti iškeltuose pokyliuose jis padarydavo visiems labai gero įspūdžio. Vienas lenkas advokatas, dalyvavęs minėtame lenkų pokyly, paklaustas savo brolio Lietuvos dvarininko, kas iš visų dalyvių. yra geriausiai pokyly kalbėjęs, atsakė, kad vyskupas, nors mes. pasiruošę kalbėjome, o jis tik į mūsų kalbas atsakė. Želigovskio laikais, kada neutralei zonai tvarkyti čia veikė Antantės Komisija su gen. Šardinji priešaky, ji atsilankydavo — ir keliese ir po vieną —pas vyskupą išgirsti kai kuriais klausimais. jo nuomonę. Dažniau lankydavo anglas.

Santykiuose su tikinčiaisiais, kaip vyskupas, rūpinos jų teises suprasti ir palaikyti. Mišrioj lietuvių, lenkų ir baltgudžių.

95

vyskupijoj jis jau ingreso metu norėjo, kad visos trys kalbos nuskambėtų bažnyčioje. Nors dėl susidariusių aplinkybių ir negalėjo baltgudiškai prakalbėti, bet vėliau stengdavos jų reikalus. patenkinti — neleisdamas jų lenkinti. Jam palikus Vilnių, lenkai vėl juos pradėjo skriausti, keldami bylas jų kunigams, juos kalindami, versdami naują Ordinarą duoti jiems lenkus kunigus ir t. t. Vyskupas Jurgis stengdavos kunigus skirti taip, kad tas jo skyrimas sutiktų su žmonių ir jų kalbos reikalais. Jei kur sutikdavo kliūtis, surasdavo kitą kelią tą patį įvykdyti.

Santykiaudamas su dvasininkais nevartodavo prievartos, o stengdavos įtikinti, kad taip, o ne kitaip kas nors privalėtų pasielgti. Norėdavo, kad tas, kuriam jis pavesdavo ką nors atlikti, nejaustų kokios naštos esąs prislėgtas. Jis kartodavo: noli vinci a malo, sed vince malum in bono. O jei visas tas švelnumas niekais nueidavo, tai tuomet pavar- todavo ir visą griežtumą. Pavyzdžių yra daug.

JUOZAPAS KUKTA, Kaišiadorių Vyskupas

tas

VYSK. M. REINYS *

1905 metų pavasarį baigiau mokslą Vilniaus Kunigų Semi- narijoje ir rudenį buvau pasiųstas į Petrapilio Kunigų Akademiją eiti aukštuosius teologijos mokslus. Tų metų ruduo buvo neramus, triukšmingas, revoliucingas. To pasėkos buvo caro manifestas, pažadėjęs politinės ir kultūrinės laisvės. Atsiskleidė naujas gyvenimas, naujos susidarė veikimo sąlygos. Sukrutome ir Akademijos studentai ir po kiek laiko įteikėme savo arti- miausiai vyriausybei memorandumą, kuriame tarp kitų dalykų prašėme įsteigti Akademijoje sociologijos katedrą. Kaip matome, jaunų žmonių, studentų, žingsnis buvo labai drąsus aniems laikams — įvesti sociologijos lekcijas, — tačiau paskesnis gyvenimas ir mokslų pažanga Europoje visai patvirtino anojo žingsnio teisingumą.

1907 m. rugsėjo mėn. 13 d. atvyko į Akademiją kun. Dr. Jurgis Matulevičius, pakviestas sociologijos katedrai. Mūsų, studentų, susidomėjimas buvo labai didelis. Tiesa, apie naują profesorių mes jau kiek turėjome labai gerų žinių: pačioje Akademijoje užsiliko ir kursavo atsiminimas iš J. Matulevičiaus studentavimo laikų Akademijoje. Prieš kokį dešimtį metų buvę Akademijoje du gabiausi studentai ir artimi draugai: Pranas Būčys ir Jurgis Matulevičius. Būčys buvęs teoretikas, Matule- vičius — praktikas. Būčys sugalvodavęs naujus sumanymus, Matulevičius surasdavęs jiems pritaikymą ir vykdydavęs. Nuo 1902 m. rudens Pr. Būčys jau profesoriavo Akademijoje.

Tų pačių 1907 metų rugsėjo 18 d. laikė prof. Matulevičius įžanginę paskaitą tema „guonam iure nititur proprietas“ (kokia teise remiasi nuosavybė). Paskaitos įspūdis apie naują profesorių išreikštas anų laikų mano dienyne šiais žodžiais: „gilus protas, nuoseklumas, iškalba, rimtumas“.

K. J. Matulevičius,

besisteigiančios Mari- jonųVienuolijos vadas, 1912 m. |

Šveicarijos Friburgo Universitetas.

Dvasinė Petrapilio Akademija.

97

Rugsėjo 25 d. buvo pirmoji eilinė paskaita. Įspūdis — tik džiaugtis nauju profesoriumi. Dėstė visuose keturiuose kursuose. Dėstė taip įdomiai, kad, pasitaikius galimumui, eidavome klausyti jo paskaitų net į kitus kursus. Kalbėdavo ramiai, bet taip gražiai, nuoširdžiai, logiškai, aktualiai, kad jo žodžius nors tiesiog spausdink. O kalbėdavo, rodos, be jokio susirūpinimo: dažniausiai kiek atkišęs kairiąją ranką su užries- tais pirštais ir žiūrėdamas į tų pirštų galus. Jo paskaitos ne vien maistas protui, bet ir širdžiai: ne vien išdirbdavo pažiūras, bet ir nusistatymą, nusiteikimą, pasiryžimą gyventi, jausti taip, kaip pažiūros reikalauja. Ir jeigu aš, asmeniškai, suprantu gyvą reikalą visuomeniškai veikti, visuomeninį reikalą branginu, jį mėgstu, tai yra daugiausia prof. Matulevičiaus sociologijos paskaitų vaisius.

Prof. Matulevičius dėstė sociologijos teoretinę ir praktinę bei pritaikomąją dalį. Pritaikomojoje dalyje dėstė ir apie susi- rinkimų vedimą bei dalyvavimą juose. Ypač čia gyvai įstrigo viena be galo praktiška taisyklė: eik į susirinkimą visada tinkamai pasiruošęs, vadinasi, dienotvarkę išstudijavęs, kiek- vieną jos punktą išnagrinėjęs, turėdamas savo nusistatymą bei siūlymą. Tokis dalyvavimas susirinkime bus naudingas. Argi tai ne šventa tiesa?

Be savo paskaitų prof. Matulevičius pabėrė mums ir dvasinio gyvenimo perlų. 1908 m. gavėnioje vedė mums penkių dienų rekolekcijas, gi rudenį trijų dienų rekolekcijose laikė mums dvasines konferencijas ir, pagaliau, per visus 1908-9 mokslo metus sakė mums kas savaitė dvasines konferencijas. Kai pasklaistai užrašus, permeti padarytąsias santraukas bei pastabas, pamatai, kiek ten būta moksliškojo gilumo, žmogaus sielos supratimo, gyvenimiškojo praktiškumo, kiek ten karštai žmones mylinčios taurios sielos įdėta! Jo skelbiamoji asketika buvo atremta į teologiją, prigimtąją etiką, psichologiją, pedago- giką, o ne į svajones bei asmeniškas nuožiūras.

Studentai lietuviai Akademijoje turėjome savo lavinimosi kuopelę, darydavome susirinkimus, kuriuose skaitydavome refe- ratus, kritikuodavome, svarstydavome planus, kaip moksliškai bei visuomeniškai veikti, baigus mokslus ir grįžus į Lietuvą. Nuo 1908 m. kovo mėn. 17 d. pradėjo lankytis į mūsų šiuos susirinkimus ir Akademijos visų nuomone žymiausi geriausi

7* Arkivysk. J. Matulevičius

98

profesoriai: Pr. Būčys ir J. Matulevičius. Diskusijose jie savo pastabomis padėdavo mums išspręsti iškeltuosius klausimus.

Prof. Matulevičiaus profesoriavimas Akademijoje buvo labai svarus įnašas į kunigų studentų mokslinę formaciją ir į jų sielos dvasinius nusiteikimus. 1909 m. pavasarį baigiau mokslus Akademijoje ir ilgą laiką neteko matytis su prof. Matulevičiumi.

1917 m. gyvenau Vilniuje. Rudenį pasklido žinia, jog Jurgis Matulevičius Šv. Tėvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Žinia nepaprasta, nes tai pirmas vyskupas Vilniuje — susipratęs lietuvis. Visi žino, kad Matulevičius — visuomeninis veikėjas, tad dar daugiau visi sujudo, sukruto, susirūpino Katalikų Akcija.

Per ingresą katedros bažnyčioje Šv. Tėvo bullė buvo skaitoma ir lietuvių kalba. Tai irgi buvo naujas dalykas, iktol negirdėtas.

1919 m. vasario mėnesį Vilniuje šeimininkavo bolševikai. Sužinojau, kad esąs bolševikų įsakymas mane suimti. Gavęs tą žinią pirmąją naktį savo bute nenakvojau. Iš tikrųjų tą naktį buvo atėję bolševikai suimti, bet manęs nerado. Rytojaus dieną nuėjau pas savo Vyskupą pasitarti, kas daryti, ar pasišalinti į nepriklausomą Lietuvą ar pasilikti. Tėviškai suramino ir patarė nesišalinti; sakė, gal ir kitiems reikės pakliūti, tai visi kartu kentėsime. Taip ir padariau. Tiesa, kitą naktį suėmė, teko pama- tyti ir patirti keletą bolševikų kalėjimų, tačiau, galų gale, visa tai išėjo į naudą: teko gerai patirti, kaip kiti žmonės gyvena ten, kur yra sunkiausia bausmės vieta. Tą patyręs Žmogus jautiesi drąsesnis pasaulyje, daugiau brangini savo ir kitų žmonių laisvę, geriau supranti ir įvertini brutalios prievartos biaurumą, geriau atjauti Dievo sutvertojo pasaulio gražumą ir malonumą, daugiau perpranti, kad tik nedoro žmogaus darbai ardo gyvenimo jaukumą. Šitų pamokų ir už didelius pinigus neatiduočiau, ir brangiajam savo Vyskupui už gerą patarimą — esu nepaprastai dėkingas.

Vyskupas Matulevičius, mokyčiausias žmogus, geros širdies didelio šventumo žmogus, visur jautriai nešališkas, kiek jisai yra patyręs skausmų iš lenkiškųjų nacionalistų pusės, tik jisai ir vienas Dievas težino! Įskaudinti Vyskupui buvo nacionalis- tiškojo lenkų patrijotizmo ženklas. Ir juo kuris menkesnis buvo asmuo, abejotinos vertės, juo uoliau stengėsi sau krauti šios

99

rūšies patrijotiškus nuopelnus ir skinti laurus. Nei tiesos, nei teisės, nei logikos nežiūrėjo. Žinoma, ne visi lenkai taip darė, bet smarkieji, kuriuose mažiau buvo išmanymo ir doros arba kurių lenkiškoji kilmė buvo abejotina.

1922 m. pavasarį gavau iš Kauno iš Lietuvos Universiteto Teologijos - Filosofijos Fakulteto vadovybės kvietimą užimti psichologijos katedrą Teol.-Filos. Fakultete. Nors daug darbo buvo ir Vilniuje, tačiau draugai kunigai pritarė Fakulteto kvie- timui. Kreipiausi į savo Vyskupą; jisai nuodugniai apsvarstė dalyką ir nutarė, kad vykčiau į Kauną. Šiuo ir baigėsi antras laikotarpis, kuriame teko turėti reikalų su Vyskupų Matu- levičiumi.

Trečias laikotarpis prasidėjo 1925 m. prieš pat Kalėdas ir truko iki Arkivyskupo mirties.

Kaip žinome, 1925 m. pradžioje, Lenkams sudarius kon- kordatą su Apaštalų Sostu, palietusį Vilniaus klausimų, mūsų Vyriausybės santykiai su Apaštalų Sostu suiro. Tųjų pat metų rudenį susiformavo kitas Ministerių Kabinetas, kuriame man teko būti Užsienių Reikalų Ministeriu. Atvykus Apaštalų Sosto Vizitatoriui Arkivyskupui Matulevičiui teko su juo turėti pasi- kalbėjimą, kaip geri santykiai su Apaštalų Sostu vėl būtų galima atstatyti, Šia proga Arkivyskupas Matulevičius prikišo mūsų buvusioms Vyriausybėms, kad jos nepasirūpino anksčiau, negu lenkai, sudaryti konkordatą. Šituose pasitarimuose buvo nustatyti trys etapai santykiams sutvarkyti: įsteigti bažnytinė provincija Lietuvoje, sudaryti abipusė atstovybė ir sudaryti konkordatas. Nusistatyta pradėti nuo bažnytinės provincijos įsteigimo, nes tai būtų formalinis ir faktinas atpalaidavimas Lietuvos katalikų ir vyskupijų iš priklausomybės nuo kaimynų Lenkų, Vokiečiu, Latvių, tai būtų sudarymas atskiro bažnytinio vieneto bažnytinės provincijos pavidalu, priklausančio tiesiog vien nuo Apaštalų Sosto.

Projektuojant bažnytinę provinciją painiausios vietos tai buvo Kaišiadorių vyskupija ir Klaipėdos kraštas. Kaišiadorių vyskupija Vyriausybės noru turėjo būti sudaryta tose ribose, kaip ji dabar yra, kad ji savo ribomis rodyte rodytų nebaigtą spręsti Vilniaus klausimą. Klaipėdos krašto bažnytinė priklau- somybė turėjo būti išimta iš Prūsų Varmijos vyskupo žinios. Ir viena ir kita pasisekė gauti iš Apaštalų Sosto, kaip buvo norėta. Nenuostabu, kad Arkivysk. Matulevičius savo laiške iš Rymo

100

1926 m. balandžio mėn. 6 d. man rašė taip: ,„„Apaštalų Sostas, taip greitai ir taip svarbius reikalus ir dar tokia gražia forma atlikdamas Lietuvos Bažnyčios ir Tautos naudai, parodė tikro atjautimo Lietuvos reikalų ir norėjo išreikšti Lietuvai ypatingo palankumo. Tikimasi, kad ir Lietuva tinkamai įvertins tą Šv. Tėvo žygį“. Kad visa tai galėjo įvykti, tai, be abejo, yra nuopelnas Arkivysk. Matulevičiaus, kuris turėjo didelį Šv. Tėvo pasitikėjimą.

Buvo Arkivysk. Matulevičius sudaręs ir konkordato pro- jektą sausio mėn. 1927 metų, bet to laiko Ministeris Pirmininkas p. Voldemaras vis atidėliojo tartis, nors ir pirmiau buvo žadėjęs, kaip man sakė pats Arkivysk. Matulevičius, o paskiau staiga užklupo Arkivyskupą liga ir, pagaliau, mirtis.

Arkivysk. Matulevičiaus yra nuopelnas, kad jisai peržiūrėjo ir pertaisė Katalikų Veikimo Centro įstatus, kurie jau Arkivys- kupui mirus, kovo mėn. 12 d. buvo įregistruoti Respublikos valdžioje. Arkivysk. Matulevičius buvo gerai susipažinęs su teoretine Katalikų Akcijos dalimi, žinojo kitų kraštų katalikų praktiką, ypač Italijos, taigi tinkamu būdu ir nustatė Katalikų Veikimo Centro Lietuvoje apibrėžimą, tikslą, uždavinius bei priemones ir suorganizavimo būdą.

Katalikų Akcijos suorganizavimas, galima sakyti, yra paskutinis viešas darbas Arkivyskupo Matulevičiaus, drauge gal ir sintetiškoji jo darbų bei siekimų išdava.

M. REINYS, Vilkaviškio Vyskupas Koadjatorius

ži

VYSK. H. PRZEŽDZIECKT

1893 m. į Varšuvos dvasinę seminariją įstojo du auklė- tiniai, atvykę iš Kelcų seminarijos, kur jie mokėsi ligi ta seminarija buvo rusų valdžios panaikinta. Vienas jų buvo Jurgis Matulevičius. Nuo pirmos su juo susitikimo valandos mes pasijutome pagauti didelės jo inteligencijos, nepaprastų gabumų ir dvasios kilnumo. Tuojau jis užėmė mūsų tarpe pirmą vietą. Tylus, nepaprastai darbštus, draugiškas, degąs Dievo meilės ugnimi, patraukė jis mūsų širdis. Mes žinojome, kad jis yra lietuvis. Mes gerbėme jo jausmus, jis gerbė mūsų, Mes jame mylėjome Lietuvą, jis mumyse Lenkiją, abi bendrai kenčiančios ir bendrai persekiojamos. Stebėjausi kaskart didė- jančia Jurgio dvasine bei inteligentine pažanga seminarijoj, o vėliau Petrapilio Akademijoj. Kiekvieną kartą jis tose sri- tyse dar tvirtėjo.

Kaip seminarijoj, taip vėliau Akademijoj jis pasižymėjo tolerancija ir meile, Vėliau mačiau jį Šveicarų Friburge, kur, baigęs Akademiją magistro laipsniu cum eximia laude, studijavo toliau. Visuomet tylus, nesiskiriąs su knyga, degąs kunigišku uolumu (jau buvo kunigas), padėdavo šveicarų dvasi- ninkijai jų pastoracijos darbe. Niekuomet ir niekur nemačiau jame iškylant savo „aš“, ieškančio paties savęs. Kunigo Jurgio egzaminų teologijos daktaro laipsniui gauti išdavos Friburge paragino universiteto profesorius parašyti į Rymą, prašant kreipti dėmėsį į nepaprastus jaunojo daktaro gabumus.

Turėjau progos dažniau su juo sueiti. Stebėdavaus ta skaisčia siela, jos užsidegimu, dideliu išsimokslinimu, aiškiu painių teologijos klausimų sprendimu, teisiniu, moksliniu ir visuomeniniu nusimanymu. Malda ir darbas, Dievo ir artimo

102

meilė užėmė kiekvieną jo gyvenimo valandėlę, tame gyvenime nebuvo laiko poilsiui. Po rusų karo su japonais kunigas Jurgis, remdamasis Leono XIII pagrindais, išdirba Varšuvoj krikščio- niškosios demokratijos programą. Ją gina. Tenka kovoti su pažiū- romis tų, kurie nesutinkančius su jų nuomone paskelbdavo esant įtartinus. Jis su šypsena lūpose išaiškina klaidingą jų nusista- tymą. Iš jo mokinių dvasinės seminarijos Kelcuose ir Petrapilio Dvasinės Akademijos girdėjau vien tik profesoriaus pagyrimus, kuris komplikuotas mokslo problemas sugebėdavo aiškiai išdėstyti ir savo švento gyvenimo pavyzdžiu patvirtinti.

Mačiau kunigą Jurgį, jam atsisakius nuo Petrapilio Aka- demijos profesoriaus ir inspektoriaus pareigų, Šveicarų Friburge tarp pirmųjų jo atgaivintos Marijonų Kongregacijos narių (savo draugų), pasitenkinusį vienuolišku gyvenimu, besirūpinantį Kon- gregacijos ateitimi ir dėl tos ateities bedirbantį. Kunigas Jurgis savo draugams — vienuoliams buvo kartu ir tėvas, ir motina ir brolis. Tame tyliame šveicarų name tarp pirmųjų marijonų viešpatavo nežemiška santaika ir džiaugsmas. Kunigas Jurgis sirgdamas, visus metus apraišiotas tvarsčiais, niekuomet nesi- skundė, visuomet prieinamas, linksmas, pilnas Dievo malonės, apie Dievą kalba, prie Dievo veda, dėl Dievo dirba, per Dievą nori visus laimingus padaryti. Kiek sielų jis pritraukė prie Dievo! Kiek į tikrojo pamaldumo kelią atvedė! Kiek pagilino Kristaus mokslo žinojimą! Kiek jis išmokė gyventi pagal Išga- nytojo nurodymus! — vienam Dievui težinoma.

Nepamiršiu niekada rekolekcijų, kurias jam vadovaujant atlaikiau su kitais kunigais 1917 m. Suprantu taip pat, kodėl Pijus XI, kuriam nabašninkas arkivyskupas vedė rekolekcijas, kai šis kaip Nuncijus Lenkijoj rengėsi priimti vyskupo šventi- mus, vadino nabašninką arkivyskupą savo bičiuliu ir garsiai pabrėžė, kad ta bičiulystė daranti jam garbės. Kunigas Jurgis visų širdis pavergdavo. Pav. suvažiavus iš visos Lenkijos kuni- gams — prefektams, visi vienbalsiai jį išrinko tam suvažiavimui pirmininkauti. Nežiūrint į tai, kunigas Jurgis buvo kaskart nuolankesnis, juo jis labiau buvo mylimas, juo daugiau pasiti- kėjimo įgydavo.

Jo akių giedrumas lyg aptemo nuo to laiko, kai jis liko vyskupu, kartu nenustodamas būti savo Kongregacijos generolu. Rašau: — jo akių giedrumas lyg aptemo, — nes jose galėjai išskaityti skausmą. Jis ir toliau liko prieinamas, ir linksmas, ir

103

tylus, bet jo akyse mačiau skausmą. Kiek jis iškentėjo! kiek pernešė! Kas su Kristumi eina, turi kentėti, juo labiau vyskupas. Nabašninkas arkivyskupas ėjo visuomet su Kristumi. Kristus veda kryžiaus keliu, kartais savo išrinktuosius nuveda net į Golgotą, — tokiu išrinktuoju buvo arkivyskupas Jurgis. Paskutinį kartą jį mačiau 1926 m. Eucharistiniame Kongrese. Čia jis kalbėjo apie Rytų susijungimą su Kat. Bažnyčia. Kalbėjo kaip paprastai, ramiai, aiškiai, tačiau kiekviename žodyje jautei karštą meilę. Po kongreso kalbėjau su juo trumpai. Žiūrėjau į ji, prislėgtą kančių ir pareigų naštos. Nežinojome, kodėl mus gaubė liūdesys, kodėl širdyje ir lūpose trūko žodžių, tebuvo trumpi žodžiai, tarytum atsisveikinimas. Nes ir iš tikro tai buvo paskutinis pašnekesys, atsisveikinimas ligi valandos, jei Dievas leis, kada pasimatysime prie Dieviškojo Išganytojo Širdies, kuriam nabašninkas arkivyskupas savo širdį visai atidavė.

HENRYK PRZEŽDZIECKI, Podlesio Vyskupas

KUN. A. SABALIAUSKAS

*

rkivyskupą Jurgį Matulevičių pirmą kartą pamačiau 1901 metais Šveicarijos Friburge. Atvykęs į Friburgą > studijų reikalais, apsigyvenęs Canisianumo konvikte, pasipažinau su kitais lietuviais ten pat gyvenančiais studentais, kaip tai: Būčiu, Naujoku, Totoraičiu ir k. Iš jų išgirdau, kad esąs dar vienas lietuvis studentas kunigas, vikaraująs mieste prie vienos bažnyčios. Ir taip vieną kartą pasivaikštinėdami užėjome pas jį. Nusileidome į žemu- tinį miestą, senų namų, senos architektūros gatvelėmis, Sarinos upės pakrantėje priėjome seną mūro bažnytėlę ir šalia jos seną kleboniją. Viename kambarėly ir užtikome mūsų ieškomą tautietį. Kunigas Jurgis Matulevičius (tada jis vadinosi, taip pat kaip ir mes visi lietuviai kunigai studentai, kita pavarde; jis benesivadino „„Montvydu“) buvo vikaru prie šios šv. Jono para- pinės bažnyčios. Džiaugėsi sutikęs naują tautietį, Man jis pasirodė labai ramus, nedaug šnekąs, gilių išmintingų didelių

kuriuo iš pirmos dienos susidraugauji. Pasakojo apie savo darbus parapijoje ir, rodos, nusiskundė savo liga — kaulų džiova. Aš stebėjausi, kad lietuvis svetimame krašte, prancūzų parapijoje, gali užimti kunigo vietą. Jau tas vienas dalykas liudijo apie kunigo Jurgio gabumus, apie jo mokėjimą svetimų kalbų. Iš antros pusės, buvo aišku, kad pastoracija svetimame krašte lavino jauno kunigo ir protą ir širdį. Tuo lyg jau tada aiškėjo kun. Jurgio dydis, lyg nujautimas to, kad tas Žmogus netilps vienoj tautoj, vienoj valstybėj. A. a. arkivysk. Matule- vičius, būtent, ir buvo paskui tokio masto žmogus, žmogus pašauktas plačiu mastu organizuoti žmoniją. Vienuolijos organi- zavimas ir įkūrimas, juk ir buvo tos didžios asmenybės

105

natūrali išdava; juk kiekvienas ordinas — tai užsimojimas, apimąs nebe vieną tautą, ir savo užuomazgoje siekiąs taip plačiai, kaip plati Katalikų Bažnyčia. Todėl visai natūralu, kad. arkivysk. Matulevičius vėliau persikėlė į Rymą, į visos Baž-- nyčios Kuriją.

Man rodos, kiek aš atsimenu, kun. Jurgis mūsų, Friburgo studentų, draugijiniame gyvenime nelabai gyvai dalyvavo; gal dėl to, kad buvo užimtas parapijos darbu ir visą atliekamą laiką turėjo sunaudoti studijoms; bet turėjo vardą labai gabaus vyro; užtat prisimenu, kaip smulkmeną, kas mus irgi stebino, kad jis be kitų kalbų mokėjo dar naująją graikų kalbą.

Po Friburgui kun. Jurgį bepamačiau tik kada jis iš Rymo atvyko į Kauną kaip Šv. Tėvo atstovas, ir su kuriuo teko Kauno marijonų namuose kalbėtis. Šiaip tik tekdavo girdėti apie jį kaip Vilniaus vyskupą. Ateidavo žinių, kaip jį lenkai kankindavo (ne fiziškai). Ir iš visų tik girdėdavau: „kad vietoj Matulevičiaus Vilniuj būtų kitas vyskupas, seniai lenkai būt išviję, bet jam nieko negali prikišti“.

Kaune, esant arkivyskupui Jurgiui šv. Tėvo atstovu, tek- davo matyti jį susirinkimuose ir girdėti jo kalbas. Ligšiol man akyse stovi jisai, kalbėdamas kokiam tai susirinkime zitiečių salėje. Jis nešaukia, nesimėto, bet iš jo burnos ramiai galingai teka tiesos srovė, lyg to Nemuno, kuris seniai paliko savo vingius ir rumbus. Kažkodėl taip gera klausytis jo kalbos, taip ji ramina, taip ji stiprina: jautei, kad jis stovi ant nepaju- dinamo pamato. Jo kalboje jo paties nė krislelio nebėra; visą gyvenimą, kurį jis piešia, rodos, apipila Dievo šviesa savo spinduliais: už viso žemiško nepastovumo, už to, kas žmogų jaudina, jauti kažką pastovų, didį, kurio tik laikykis, o vargai savaime atkris; jo kalbos — tai apologija Dievo, nors jis to vardo gal ir nepaminėdavo. Jautei, kad kalba žmogus visus ryšius nutraukęs su žeme, žmogus, kaip sakoma, ne iš šio pasaulio. Tik, sergėk Dieve, aš nenoriu pasakyti, kad tos jo kalbos neturėjo ryšio su žeme, su gyvaisiais žmogaus reikalais. Juotes, jo nušvietimu tie reikalai įgydavo savo giliausios pras- mės, aiškėdavo, kad jais reikia rūpintis, visą sielą į juos įdėti, bet taip, kad matydavos, jog taip daugiausia laimėsime, jog taip įvyks Dievo mintis, Dievo karalystė žemėje. Po arkivys- kupo Matulevičiaus kalbų manyje pasilikdavo jausmas: kalba

106

„šventasis. Ir aš neabejoju, kad mes susilauksime jo beatifikacijos proceso.

Jam mirus, kai jį nešė iš d-ro Hagentorno klinikos, aš „stovėjau šaligatvy Mickevičiaus gatvėje priešais ateinančią procesiją ir man širdį skausmas spaudė lyg su skundu: kam, "Viešpatie, Tu mums atėmei šiuose sunkiuose laikuose tą Lietu- vos žemės žiburį, tą milžiną, kuris ir vienas pajėgia ginti kraštą? Rodės, lyg liekame našlaičiai. Bet kažin? Kitą kartą mirusio dvasia dar galingiau veikia, kaip jam gyvenant.

Minėdamas a. a. arkivysk. Matulevičių, ramini save ir sakai: didelių jėgų slepia savyje lietuvių tauta, 0 jos ypač didelėmis tampa, kai bręsta religijos ir Katalikų Bažnyčios „šviesoje ir šilimoje.

KUN. A. SABALIAUSKAS

O

J. ŽUKAUSKAITĖ — JOKANTIENĖ

*

gaičių gimnazijoje. Kiek man buvo žinoma, gimna- zijos direktorė p. Jastręmbovska, jos pavaduotoja M. Celichovska, kaip ir daugelis kitų jos padėjėjų, buvo slaptos vienuolės — felicijietės, kurių centras buvo Krokuvoje.

Rusų revoliucijos metu (1905) iš valstybinių mergaičių gim- nazijų aukštesniųjų klasių buvo pašalinta daug mokinių, kurios paskui ėmė spiestis į privatines gimnazijas ir jas užkrėtė revo- liucijos dvasia. Greit tai pastebėjo mano direktorė. Bandė drauge su kapelionu kun. dr. Trompeteleriu užgniaužti tokią mokinių dvasią, bet pasijuto esą per silpni. Mokinės pradėjo nebeklausyti direktorės ir mokytojų, ėmė atsisakinėti religines pareigas eiti, pareikšdamos, kad jos esančios netikinčios; kartais net pačią tikybą išjuokdavo.

Tada buvo pakviestas kapelionu, kaip nepaprastų gabumų žmogus, tik sergantis, kun. J. Matulevičius. Prieš pradedant naujam mokytojui dėstyti kurioje nors iš aukštesniųjų klasių, direktorė paprastai duodavo mokinėms naujo pedagogo trumpą biografiją ir charakteristiką. Tad ir prieš kun. Matulevičiaus atėjimą, mes iš direktorės sužinojome, kad tai nepaprastų ga- bumų kunigas, kuris dabar tik po ligos išėjęs iš ligoninės. Di- rektorė prašė ramiai klasėje laikytis, nes jis dėl silpnumo nega- lėjo garsiai kalbėti. Pamenu, kaip pradžioje jį atvesdavo į klasę po ranka du žmonės. Vienos rankos nevaldė ir viena koja taip pat sunkiai judėjo. 7-je klasėje mums dėstė apologetiką. Va- dovėliais nesinaudodavo, nors lenkų kalba jų buvo ir daug, tik liepdavo savo lekcijas užsirašyti. Jo pamokas lankydavo ne tik mokinės, bet ir mokytojos; būdavo pilna klasė žmonių, net

108

trošku kvėpuoti. Mes labai interesuodavomės jo pamokomis ir laikydavomės ramiai. Kun. J. Matulevičius visados būdavo ra- mus, malonus ir kantrus. Jei kas turėdavo kokių abejojimų ti- kybos klausimuose, liepdavo prieš jam ateinant parašyti kortelę ir padėti ant katedros. Išaiškindavo kitą pamoką labai vaiz- dingai ir plačiai.

Kun. J. Matulevičiaus įtaka gimnazijoje buvo rami, bet di- delė. Visados liepdavo branginti laiką, turėti kantrybės ir būti darbščioms. Revoliucijos dvasia gimnazijoje pamažu išnyko.

Kokie buvo Jo santykiai su slaptuoju vienuolynu, mums mokinėms mažai buvo žinoma. Girdėdavome tik, kad jis tą organizaciją sustiprinęs.

e

PROF. B. ČĖSNYS

*

1907 metų rudenį Petrapilio Dvasinės Akademijos auklė- tiniai —- studentai susilaukė nepaprastos naujienos: atvyko pir- masis naujai įsteigtai sociologijos katedrai profesorius. Mus stu- dentus šiuo atveju viskas domino. Pats objektas buvo naujas, anksčiau nedėstytas, o tiek viliojąs! Nemažiau mus domino ir pats naujojo dalyko dėstytojas kun. J. Matulevičius. Sparnuotas gandas, pirm jo atlėkęs, buvo mus jau gerai nuteikęs. Naujasis Clarissimus esąs stiprus teologas, puikiai baigusis Akademiją. ir vienas žymiausių Friburgo teologijos daktarų. Be to, esąs stiprus sociologas, pasižymėjęs specialinėmis paskaitomis Varšuvoje ir turįs didelio prityrimo darbininkų organizavime.

Laukimas neužvylė. Naujasis profesorius išsyk visus suža- vėjo. Žavįs buvo jo iškalbumas: kalbėjo poliruota varšuviečių kalba, gražiau už daugelį tikrųjų lenkų. Visus žavėjo jo žinių gausumas ir dėstymo metodingumas. O per vis stebino ypa- tingas proto aiškumas. Ir pirma ir paskui teko man klausytis daug šaunių profesorių, bet tokio minties aiškumo, koks spin- dėjo prof. J. Matulevičiaus kalbose, kitur, rodos, neteko rasti. Prie to visa pridėk dar be galo malonų būdą ir gražią malonią išvaizdą, tada dar apyjaunio vyro, ir visai bus suprantama, kodėl visa Akademija gatava buvo jį ant rankų nešioti.

109

Tada pasikartojo jau kiek pamirštų senesnių garsaus Jau- niaus dienų vaizdai. Auditorija nebetalpino besigrūdančių į pa- skaitas. Skubėjo į jas ne tik tie, kuriems jos buvo privalomos, grūdosi ir kitų kursų „laisvanoriai“, atsinešdami savo kėdes ir ilgoje virtinėje susėsdami už atdarų auditorijos durų. Patys magistrantai, ir tie užsikrečia. Čia vienas, čia kitas bando mesti seniau pasirinktąją dizertaciją, atsižadėti seniau pamėg- tosios specialybės ir virsti sociologu. Ir aš pergyvenau tą „ligą“. Bet protingas profesorius nemanė vilioti. Priešingai: sudraudė ir liepė laikytis, kaip seniau, profesoriaus Būčio. Kaip šian- dien pamenu, pasakė: „Tamstai jau per vėlu, ir ne viena socio- logija tėra mums reikalinga, dar reikalingesnė, yra teologija. Sociologija tegu specializuojasi jaunesnis jūsų draugas Jur- gutis“. Paklausiau ir nesigailiu paklausęs. O kaip giliai mo- kėta jo žvelgti mano jaunesniojo draugo atvejuje, ir tai visos Lietuvos naudai, turi pripažinti visa mūsų tauta.

biė

(50)

"KUN. M. WIŠNIEWSKI

*

1902 m. į Kelcų dvasinę seminariją lotynų kalbos dėstyti atvyko jaunas Friburgo daktaras kun. Jurgis Matulevičius.

Jaunieji klierikai nedaug žinojo apie jį ir retai susitikdavo, nes mažai bendravo nepamokų metu. Bet tuojau pastebėjome ir atjautėme, jog naujasis profesorius nenorėdavo «sukirsti» ir neapsunkindavo atminties, —taip nuostabiai aiškiai ir patraukiamai aiškindavo, kad net sausą lotynų gramatiką galima buvo pamėgt. Taip pat mokėdavo kiekvieną pamoką papuošti švelniu drau- gišku nusišypsojimu ir nesuardyta dvasios ramybe,

Aukštesniuose kursuose tuo pat metu dėstė Kanonų Teisę. Neturėjau progos klausyti jo, bet vyresnieji draugai kalbėjo, esą sužavėti drąsumu ir jaunumu jo nuomonių, kurias paprastai reikšdavo ramiai, bet «nevyniodamas į vatą».

Metams ar pusantriems praslinkus mūsų mylimas profe- sorius susirgo kaulų džiova. Gresė pavojinga operacija. Gy- dytis išvyko į Varšuvą ir, ilgokai pasigydęs, grįžo atgal prie savo pareigų į seminariją, bet neilgam. Pamatėme jį šlubuo- jantį, apraišiota ir apsupta metaline skarda ranka.

Pakylėjimą per šv. Mišias darydavo viena ranka, tačiau be jų nepraleido nė vienos dienos. Ir taip ramiuose seminarijos. rūmuose praslinko dveji ar treji metai. Nežinomos mums prie- žastys, tur būt, didėjanti liga ir reikalas turėt stropesnę gydytojų. priežiūrą, privertė jį kurį laiką apsigyventi Varšuvoje. Ten atsidengė jam platesni visuomeninio veikimo plotai. Susidrau- gavo su kun. Marcelium Godlevskiu, vienu įžymiausiu anų laikų lenkų visuomenininkų. Abudu jie, remdamiesi Šv. Tėvo Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“, Varšuvoje ėmė organizuoti Krikščioniškąią Demokratiją.

117

Nežinau to darbo smulkmenų, bet vėliau girdėjau labai jį vertinant ir apgailestaujant, kad Dr. J. Matulevičiui pasitraukus, Varšuvos darbininkai, suorganizuoti į Krikščioniškąją Demok-- ratiją, pasuko politinėmis vėžėmis į paprastų kovų lauką dėl duonos kąsnio. Tuomet jų eilės sumažėjo iš 50.000 iki 5000.

Dirbdamas žmonėms, kuriuos visuomet mylėjo ir vertino, paaukodavo daug laiko katalikiškajai inteligentijai ugdyti. Jo: įsitikinimu be inteligentų negalima galvoti apie platesnį katali-- kiškąjį veikimą. Tam tikslui subūrė akademinį jaunimą, stu-- dentus, ir su jais praleisdavo kiaurus vakarus, gilindamasis į filosofinius, religinius ir visuomeninius klausimus. Dažnai ky- lančius įvairius abejojimus, susikaupusius jaunose studentų. galvose, aiškindavo nepaprastai kantriai ir maloniai. Iš tų dis- kusijų vakarų brendo veiklūs visuomenės veikėjai, išaugo jau. galingas šiandieninio «Atgimimo» sąjūdis, kuris pasiekė visus. Lenkijos universitetus. Šis akademinio jaunimo sąjūdis labai. sėkmingai rengia Kat. Veikimui pasaulininkų vadų.

1907 m. išsiuntė mane tolimesnėms studijoms į Petrapilio: Dvasinę Akademiją. Čia vėl radau kun. Matulevičių, kuris tuo pat metu paėmė sociologijos katedrą. Klausiau jo du metus. Visada žavėjo dėstymo drąsa, pažiūrų platumas. Jis duodavo. mums ne paskirų įvykių trupinius, bet gilią visuomeninės filo- sofijos sintezę ir kartu paskirų tautų psichologijos bruožus.

Ta tiesos duona mokėjo sužadinti sielose kaskart didesnį sie-- los ilgesį didžiųjų vertybių. Be dėstomų dalykų laikydavo mums konferencijų ir rekolekcijų. Jo žodžio ir patraukiančios asmenybės. įtakoj gimė mumyse aukštesnių troškimų. Sudarėme išvidinio savęs tobūlinimosi ratelį, pradėjome svajoti sukurt kokią nors. naują vienuoliją, nes «vargas Žmogui vienam». Kreipėmės tuo reikalu pas prof. J. Matulevičių. «Galvokit galvokit, — pasakė jis nušvitęs, — ir aš galvoju».

Nežinojome, kad vienuolija kuriasi čia pat, tuose pat Aka- demijos mūruose, ir jos generolas yra pats prof. Matulevičius, o pirmieji naujokai du jo draugai: kun. Pr. Būčys ir kun. Jonas. Totoraitis. Baigiant Akademiją ištiko mane nemalonus įvykis, kuris vos neišmetė iš Alma Matris sienų. Egzaminų metu da- lyvaujant visam Akademijos senatui, ėmiau viešai prikaišioti bažnytinės istorijos profesoriui, kad nemoka egzaminuot, per daug kimba prie smulkmenų. Tikrai būčiau gavęs «vilko bi-

112

lietą», bet mane išgelbėjo prof. Matulevičius. Pasibaigė neblogai, bet kokiu būdu — jo paslaptis.

1911 m. pavasarį gavau kunigo šventimus. Nuolat rūpi- nausi kaip nors suorganizuoti kunigus. Dėl to dažnai kreipda- vaus į prof. J. Matulevičių, kol vieną kartą išgavau jo prisipa- žinimą: „Ko trokšti ir ieškai — jau yra“. Čia man pasakė Marijonų Vienuolijos atnaujinimo planą. Daug nesvarsčiau, pa- sisiūliau stoti ir buvau priimtas. Atostogas praleidau tėviškėj, o po atostogų pradėjau novicijatą Šveicarijos Friburge. Kiek džiaugsmo!

Tėvas Generolas ir kartu naujokų vedėjas sutiko mane nuoširdžia ir džiaugsminga šypsena, kuri iš karto žmogų „nugin- kluoja“ ir šeimyniškai nuteikia. Man pasirodė, kad manęs lau- kęs su dideliu pasiilgimu, bet iš tikrųjų ir kiekvienas mūs tų pačių jausmų patyrė ir manė, jog yra labiausiai už visus mylimas.

Rugsėjo 15 d. pradėjome naujokavimą, — o po metų padarėme pirmuosius įžadus. Tai nepamirštami laikai!

Tėvas Matulevičius visur būdavo kartu su mumis ir nors kentė įkyrius skausmus, dalinosi visais naujokų gyvenimo sunkumais. Niekad nesiskundė. Kai jį liga smarkiau suimdavo, valandėlę priguldavo. Negalėjo, rodos, dieną užmigti, bet saky- davo: „gera nors kiek ramiai pagulėt, tai skruzdės, — taip vadindavo dirgsnius, — išeis iš kūno“.

Mėgo mus išsivest pasivaikščiot po liepomis — „unter den Linden“, netoli nuo namo, nes ilgesnė kelionė per daug vargindavo suraišiotą ir geležimis suspaustą koją. Sėdėdami prieš saulutę, laisvai šnekučiuodavomės. Mūs Magistras paprastai naudojosi tais malonumais atidengta galva, kartodamas, kad saulutė — geriau- sias gydytojas. Matydami jo visada giedrų ir šypsantį veidą, mes nenujautėme jį sunkiai kenčiant. Visą laiką koplyčioje. klūpojo kietoje klaupkoje, kol susipratome padėt jam po nesveikom kojom minkštą divonėlį.

Mus globojo kaip geriausia motina. Kartą paprašiau, kad leistų man kiek apsimarint valgant. ,„Valgyk, — pasakė, — ir dėkok Dievui, kad dar gali, nes ateis laikas, kad negalėsi“.

Apsimarinimo nuostatus taikydavo labai protingai ir pa- prastai pirmybę duodavo teigiamam apsimarinimui, kaip pav., darbui, iš kurio ir Dievui garbė ir žmonėms nauda. Įspėdavo mus megadinti Dievo dovanų: „Nepilkit pelenų į kompotą, nei pelūnų

113

į pieną, bet jei gerasis Dievas duoda gerus daiktus, tai priim- kite dėkingai ir džiaugsmingai“.

Visas savo jėgas įdėjo į esminį dvasinio gyvenimo ugdymą. Bet tai vertindavo taip kukliai ir paprastai, — kuo jis visada pasižymėdavo, — jog man, naujokui, atrodydavo kartais per daug paprasta. Mokė mus ir nuolat darydavo bandymus, bet visada labai švelniai. Jis buvo priešingas visoms dvasinio „mankštymo“ ypatingom priemonėm, kurios kenkia žmogaus kilnumui, pav.: klaupti prie vyresniojo kojų, arba kuris nusikalsta meilei, — mušti lengvai per veidą.

Dėlto mokėjo nežymiai, giedriai besišypsodamas ir lyg praeidamas pro šalį keno nors savimylą aplamdyti. Atsimenu, ir man kartais tekdavo. Būdavo, pavyzdžiui, pasigiri, kad sekėsi su kuo nors padiskutuoti. Tėvas Matulevičius smulkiu žodelyčiu pakreipdavo kalbą į kokį nors mažmožį ir nutraukdavo mano įkarštį. Pajusdavai žmogus, lyg kas nosį būtų nušluostęs aštria sausa popiera... Susigėdęs žiūrėdavai į Mokytoją. O jis nusišypso, pažvelgia į akis ir vėl grįžta prie nutrauktos kalbos. Pada- riniai būdavo puikūs: gydė savimylą, bet netramdė žmogaus.

Ko jis, regimai, nepakentė mano išpažintyse, o negalėjo tai, kaip manau, kitu būdu pataisyti, tai ėjo išpažinties pas mane. Tą padarė taip paprastai ir nuolankiai, jis, mano Mokytojas ir Generolas, kad iki šiol negaliu pamiršt savo susijaudinimo. Stengdamasis jausmus paslėpti nuo jo ir nuo savęs bandžiau duoti jam kažkokį dvasinį patarimą, bet tai man visiškai nepavyko. Jo pamokymai, praktiški patarimai ir nurodymai paliesdavo ne tik mūsų klaidas ir netobūlumus, bet bū- davo ir ateitin numatymas. Tik vėlesniais mano gyvenimo metais patyriau, kaip giliai ir plačiai ateitin siekė jo numaty- mai ir pastabos, ir tik dabar stebiuosi mūsų mylimo Mokytojo tolregybe, kuri buvo jo nenuilstamo uolumo, darbštumo, gausių savo daugmetinio patyrimo vaisius. Norėdamas mus paskatinti uoliau naudotis tais patarimais ir nurodymais, kreip- davo mūsų dėmesį, kad kas mums dabar teikiama taip lengvai ir paprastai, jam tai atsiėję daug vargo metų ir kruopščių studijų. „Taigi neniekinkit tą paprastą maistą, — sakydavo mums, — nes jame glūdi didelė gyvenimo patirtis“.

Prieš pat karą išvyko į Ameriką, tai ketverius metus jo nemačiau. Susitikome 1918 metais Bielanuose ties Varšuva. Jis buvo, rodos, dar tėviškesnis ir nuoširdesnis. Karo įvykiai gilino

8* Arkivysk. J. Matulevičius

114

jame artimo meilę. Karo metu jis gelbėjo vargšus, auklėjo naš- laičius ir stiprino mus, Lenkijos marijonus. Nekartą eidavo išmaldų ieškodamas pas vokiečių valdininkus ir jų įstaigas. - Norėdamas ką nors gero padaryti vargšams, giedrią ir darga- notą dieną važinėdavo arkliais tarp Varšuvos ir Bielanų, ne- kartą grįždavo sėdėdamas ant bulvių ar akmeninių anglių, kurias veždavo 200 našlaičių prieglaudai Bielanuos. Tuo pat metu rengė ateities darbininkus marijonus Bielanų naujokyne. Politinių ir tautinių ginčų visada iš tolo vengdavo. Mylėjo savo tautą ir tėvynę Lietuvą labai nuoširdžiai, bet taip pat nuošir- džiai gerbė ir kitas tautas.

DR. J. JANUŠKEVIČIUS

4) urėdamas galvoje Rusijos 1905 metų politinį nerimą ir norėdamas socialiniams perversmams paruošti kaip reikiant dvasininkų, 1906 metais sausio mėn. Petra- pilio Dvasinės Akademijos senatas nutarė Akademi- joje įsteigti sociologijos katedrą. Nors tas Akademijos senato nutarimas rusų imperatoriaus buvo patvir- tintas, tačiau katedros įsteigimo klausimas nė kiek nepasistūmėjo į priekį — mat, visoje Rusijoje nematyta nė vieno tinkamo tai katedrai profesoriaus. Petrapily išeinąs vokiečių laikraštis „St. Peterburger Zeitung“ 1906 m. bal. 15 d. 102 nr. rašė: „Ka- talikų kunigai buvo ypatingoje vidaus reikalų ministerijos žinioje. Kiekvienas kunigas, pas kurį rasdavo politinio arba sociologinio pobūdžio užsieninį spaudinį, būdavo suimtas ir, prieš jo norus, siunčiamas į vienuolyną. Tuo būdu jaunieji dvasininkai buvo priversti sociologijos studijų išsižadėti. Be abejo, Rusijoj sunku bus rasti katalikų kunigą, kuriam įkurtoji katedra būtų galima pavesti, ir rektoriui teks kreiptis pas mokytus Vokietijos ar Austrijos kunigus“.

Naujoji katedra vakavo tik vienus metus. Jau 1907 metų rudenį ji susilaukė Dr. J. Matulevičių. Pirmąją paskaitą, kurios ir man teko klausyti, profesorius J. Matulevičius skaitė apie pa- grindinį Kat. Bažnyčios mokslą nuosavybės klausimu. Jos san- trauką buvau paskelbęs „St. Peterburger Herold“ 1907 m. lapkr. 7 d. 303 nr. (Čia paduodame jos vertimą — Red).

„Savo pirmoje neseniai laikytoje paskaitoje apie Katalikų Bažnyčios mokslą dėl nuosavybės teisės Dr. J. Matulevičius iš- dėstė dabar vyraujančias pažiūras privatinės nuosavybės klausi- mais. Čia jis pabrėžė, kad Bažnyčia nuosavybės klausimuose turi

7116

teisės tarti savo žodį, nes, pirma, doroviniam gyvenimui būtinai reikia tam tikros gerovės, antra, iškyla tokių nuosavybės teisės klausimų, kurie susiduria su tikėjimo ir dorovės sritimi. Šiais atvejais Bažnyčia savo pašaukimu yra teisėjas. Dr. Matulevičius yra nuomonės, kad iš esmės Bažnyčia visai nesikiša į sociolo- gijos ir politinės ekonomijos sritį, jeigu tie mokslai neišeina iš savo plotmės. Pabrėžti tam, kas buvo sakyta, prof. Matulevičius pareiškė, jog ir į komunizmą Bažnyčia nuolaidžiau žiūrėtų, jei jis būtų laisvas nuo ideologinių ir teologinių klaidų. Pavyzdžiu paėmė Paragvajų, kur XVIII šimt. komunistiškais pagrindais jė- zuitai įkūrė respubliką, kuri turėjo 160.000 gyventojų ir du šimtus metų gyvavo. Ją panaikino radikališkoji Brazilijos valdžia. Po to Dr. Matulevičius perėjo prie Pop. Pijaus IX ir Leono XIII enciklikų, kurios komunizmą — tik ne saikųjį kolektyvizmą — griežtai pasmerkė, nes jis siekia panaikinti privatinę gaminamų- jų priemonių nuosavybę ir nusavina kapitalą nešančias įmones. Dėl įmonių nusavinimo klausimas yra atviras ir laukia mora- listų ir sociologų išsprendžiamas. Nors dogmatikos mokslas lig- šiol nėra taręs sprendžiamojo žodžio dėl privatinės teisės, tačiau Katalikų Bažnyčia laikosi tos nenuginčijamos tiesos, kad priva- tinė nuosavybė savaime nesipriešina nei natūralinei teisei nei teisingumui“,

Mirus Mohiliavo metropolitui A. Vnukauskui prot. J. Ma- tulevičius 1909 m. geg. mėn. 25 d. Petrapilio katedroje pasakė labai gražų jaudinantį pamokslą. Apskritai, prof. J. Matulevičius būdavo visur, kur to reikalaudavo Dievo garbės ar lietuvybės pa- sireiškimas. Juozui Januškevičiui esant Petrapilyje vokiečių ka- talikų vaikų prieglaudos komiteto pirmininku, buvo sumanyta organizuoti tos prieglaudos koplyčioje lietuviams pamokslus. Pirmas šiuo reikalu patarnavo prof. J. Matulevičius. Jis žavėjo savo tautiečius giliais turiningais pamokslais. 1909 m. birž. mėn. 1 d. su Akademija atsisveikino Maironis — prof. Matulevičius. Jam vietos lietuvių vardu atsisveikinimo dovaną įteikti buvo de- leguotas ir prof. J. Matulevičius. Petrapilio lietuvių katalikų vi- suomeniniam veikimui plintant buvo įsikūręs lietuvių klubas. Jame nekartą teko girdėti prof. J. Matulevičiaus paskaitas, ku- rių centrinis punktas vis būdavo Kristus.

1909 m. rugsėjo mėn. prof. J. Matulevičius laikinai paskir- "tas Akademijos inspektorium. Vėliau kun. Dembinskiui pasi- -traukus, inspektoriaus pareigos vėl buvo pavestos prof. J. Ma-

137

tulevičiui. Jas jis ėjo ligi 1911 metų rudens, kada išvyko į Fri- burgą. Tų pačių metų rugp. mėn. vyko pasitarimai Šv. Sosto su rusų valdžia dėl Lucko Žitomiro dijecezijos sufraganato. Rusų valdžia tarp kitų kandidatų pasiūlė ir prof. J. Matulevičių.

L. NOREIKA *) *

rkivyskupas Matulevičius man teko pažinti tada, kai jis buvo profesoriumi Dvasinėje Akademijoje Petra- 2 pilyje. Atmenu kaip šiandien jo sociologijos lekcijas. Ze3 Retai kada esti, kad gilus mokslas būtų taip gražiai 1“ sujungtas su iškalba. Giliausias mokslo mintis ir 5 painiausias problemas jis mokėjo dėstyti papras- čiausiu būdu, nevyniodamas jų į painias formules, tik skleiste atskleisdamas klausytojams. Tai yra Dievo dovana ir drauge reiškia, kad dėstytojas profesorius yra aiškiai supratęs dėstomąjį dalyką. Jeigu tektų sulyginti su kuo kitu, tai galėčiau pasakyti, jog tik prof. Kaz. Jaunius temokėjo taip lengvai, aiškiai ir suprantamai kalbėti apie mokslo dalykus ir juos dėstyti kitiems.

Velionies sociologijos lekcijos Akademijos studentams būdavo stačiai pramoga. Pasiremdamas Leono XIII sociologi- nėmis enciklikomis, jis gebėjo taip giliai įžvelgti į visokius socialinius klausimus, kaip anas didis Katalikų Bažnyčios Tėvas ir Mokytojas. Enciklikos jam buvo ne sausos formulės ir varžą rėmai, tik katalikiškojo socialinio mokslo pradai, kuriuos savo giliu protu jis ugdė toliau.

Lengva maloni šypsena visuomet puošė Arkivyskupo Jur- gio veidą. Ji lydėjo jį tuomet, kai vyskupo ir arkivyskupo mitra puošė jo galvą, ji lydėjo jį visuomet. Skaistus veidas yra skaisčios sielos požymis. Jo skaistumas žibėjo šventumu ir didele artimo meile.

Tos mokslo, gražaus paprasto iškalbingumo ypatybės, jo skaistumas ir pažiūrų platumas sutraukdavo daug ir pasauli-

*) Miręs 1928 m. Straipsnelis imtas iš „Lietuvio“ 1927 m. 20 nr. Red.

179

ninkų studentų į Maltos bažnyčią klausyti jo konferencijų. Jo sakomos mintys daugeliui išblaškė visokius kylančius abejojimus, ypač jaunuolių studentų širdyse. Tai yra jo didelis nuopelnas ir kaip kunigo ir kaip mokslininko.

Jau anais laikais, 1907-10 metais, velionis buvo plačiai žinomas ir Petrapilio lietuvių kolonijoje ir čia Lietuvoje kaip geras, karštai mylįs savo tėvynę, lietuvis. Tačiau, greta to, jis nebuvo koks susiaurėjęs nacionalistas. Jo karštas patrijotizmas nekliudė jam atsidėjusiai dirbti ir kitų tautų žmonėms. Kaip Katalikų Bažnyčios kunigui ir jerarchui, jam nebuvo nei žydo, nei ellino (graiko).

Kiekvienam, kam yra tekę šiokiu ar tokiu būdu bendrauti su juo, jis yra giliai įsmigęs sieloje ir palikęs neišdildomo atminimo.

ei

KAN. P. DOGELIS

*

1894 — 1899 mano Žemaičių Kunigų Seminarijoje buvimo metais veikė slapta kunigų organizacija, kurios tikslas buvo išauklėti klierikus gerais kunigais ir gerais lietuviais patrijotais. Man teko laimės būti priimtam į minėtą organizaciją dar pirmame kurse esant. Organizacijos tikslas man be galo pa- tiko. Jos nariams niekas nieko negalėdavo prikišti dėl to, kad jie, siekdami organizacijos tikslų, būdavo pavyzdingais klierikais, gerai mokydavosi ir, mūsų kalba kalbant, stengda- vosi būti patrijotais visuomenininkais. Toje pakraipoje veikdami gabesnieji klierikai parašydavo referatus, kuriuos būreliais suėję skaitydavome. Referatų gaudavome ir iš Petrapilio Dvasinės Akademijos auklėtinių. Mums gerai būdavo žinomas referatų autorius vardu „Jurgis“. Jo pavardė mums buvo neži- noma. Sužinojome tik vėliau. Tai buvo Jurgis Matulevičius. Vienas toks referatas, Jurgio parašytas, ypač buvo reikšmingas. Jame buvo įrodyta, kad, norint būti geru kunigu, reikia būtinai būti geru lietuviu patrijotu. Patrijotizmas su kunigo pašaukimu ankštai buvo rišamas. Mums, jauniems klierikams, sąžinės bailumui pašalinti, atėjo mintis atsiklausti seminarijos vado- vybės, kaip ji į tuos klausimus žiūrinti. Taigi, tą referatą patys perskaitę, padavėm jį rektoriui J. Dovydavičiui. Praėjus apie mėnesį laiko rektorius jį mums grąžino, pareikšdamas, kad kas čia parašyta yra tiesa, bet tai yra dinamitas. Nežinia kokia prasme šis žodis „dinamitas“ buvo pasakytas. Jurgio lavinančių mus klierikus kilnių minčių dėka, idėjos, susijusios su kunigo pašaukimu, giliai įstrigo į mūsų jaunas širdis.

Pabaigus Dvasinę Seminariją, po 5 metų kunigavimo, tenka vėl susitikti su tuo Jurgiu, kuris ligšiol tik buvo girdėtas, bet akimis neregėtas. Ir susitinkame tuo metu, kai kun. Jurgis

121

Matulevičius su kun. Pr. Būčiu organizuoja marijonus. Juodu kreipiasi į paskirus, jų numatytus tinkamais kandidatais, kuni- gus. Tenka ir man, kaip katedros vikarui, laimės priimti pas. save tuodu garbingus asmenis. Gaunu jų pasiūlymą tapti marijonu. Susipažinti su marijonų regula palieka man jų Consti- tutiones. Regula man patinka, ir mudu su kun. Pr. Turausku, Karmelitų bažnyčios vikaru, pasiryžtam eiti į marijonus. Tą savo sumanymą pareiškėme marijonų organizatoriams, kurie savo ruožtu kreipėsi į Žemaičių Vyskupą G. Cirtautą, prašydami jo sutikimo mus atleisti nuo pareigų. Vyskupas Cirtautas nesutinka mudviejų atleisti, pareikšdamas baimės veikti slaptoje marijonų organizacijoje. Mat, prie rusų marijonams nebuvo leista viešai veikti. Taip ir palikome mudu su kun. Turausku šiapus marijonų vienuolyno sienų. Jisjau dabar aname pasaulyje, o mum tenka dar gyventi. Kun. Jurgio Matulevičiaus ir kun.. Pr. Būčio dėka malonaus pasiūlymo stoti į marijonus ir dėl jų. gražių darbų aš šiandien turiu simpatiją marijonų veikimui, Marijonai tai tikrai mūsų vienuoliai. Jie pažįsta mūsų krašto reikalus. Jie gyvena mūsų gyvenimu.

Kunigų rekolekcijose tekdavo dažniau pamatyti kun. Jurgį ir girdėti jo pamokymų. Tų rekolekcijų vadovas kun. Jurgis M.. mokėdavo visiems suprantama paprasčiausia iš gilios širdies paeinančia kalba kalbėti ir patraukti klausytojus prie aukšto kunigo idealo. Jis nepalikdavo nepaminėjęs ir visuomeninių reikalų. Čia man prisimindavo tos Jurgio paskaitos, gautos seminarijos laikais. Ta pati idėja tęsiama toliau. Pirmiau kal- bėjo raštais klierikams, dabar gyvu žodžiu kalba kunigams,. keldamas mintį būti geru pavyzdingu kunigu ir geru lietuviu visuomenininku.

1919 metai. Kunigams: Reiniui, Vailokaičiui ir man pate- kus į bolševikų kalėjimą Vilniuje tenka pritirti malonios Vilniaus Vyskupo J. Matulevičiaus globos. Atsiunčia mums Vyskupas Jurgis šventųjų relikvijų, kad prie kalėjimo esančioje: buv. pravoslavų cerkvėje galėtumėm laikyti šventas Mišias. Be to, gauname per Jo Ekscelencijos rankas stacijų kryželį, kurį laikydami rankoje kalėjimo kameroje atlikdavome stacijas ir pelny- davome atlaidus. Tas kryželis buvo mums kunigams kalėjime didele sielos paguoda. Dar ir dabar turiu jį ir laikau kaip bran- gią a. a. Vyskupo Jurgio relikviją. Vyskupas M. rengėsi mus pats. aplankyti kalėjime, bet negalėjo dėl bolševikų trukdymo.

1722

Vyskupas Matulevičius, tapęs Šventojo Tėvo atstovu Lie- "tuvoje, paliko neišdildomą atminimą mano vedamoje šv. Zitos "tarnaičių ir darbininkių Draugijoje. Paprašytas dalyvauti šv. „Zitos D-jos iškilmėse Vyskupas M. niekados neatsisakydavo. Prašomas ateidavo ir maloniai į zitietes pratardavo. Ir kas įdomiausia, kad tas Šv. Tėvo atstovas buvo ne nepaprastas, iš Italijos, ar kito krašto atsiųstas, bet lietuvis, savas žmogus. Ir Jis kalbėjo tarnaitėms ir darbininkėms zitietėms prigimtąja lietuvių kalba. Jis mus skatindavo pamilti Kristų, Jo gyvenimu sekti, gyventi šventosios šeimos, kur Jėzus augo, gyvenimu. "Toks zitiečių draugininkių gyvenimas būsiąs ir Dievui malonus ir „pačiai šv. Zitos Draugijai naudingas. Zitiečių gyvenime Vyskupo „Matulevičiaus šventi žodžiai dar ir dabar tebeskamba.

+

KUN. J. TILVYTIS *)

*

1910 metai. Kauno Seminarijoj kunigų rekolekcijos. Reko- 1ektantų per 200. Vadovas Akademijos prof. kun. J. Matulevičius. Kunigai netelpa prezbiterijoj. Ateina tuo metu buvęs Žemaičių vyskupas Cirtautas su rekolekcijų Vadovu. Prasideda rekolek- „cijos. Įžanginė konferencija.

„Eikite į nuošalią vietą ir bent kiek atsilsėkite... Šiais Jaikais ypač kunigai turi daug darbo, rūpesčio... Jis visiems viskuo skolingas... Kiekvienas parapijietis jaučiasi turįs teisę reikalauti iš kunigo ir mokslo, ir pasiaukojimo, ir laiko, ir žygio kodaugiausia.

Kunigas, kaip ta motinėlė, turėdama daug vaikų, visai savę užmiršta. Ką tik uždirba ar gauna, vis savo mylimiesiems vaikeliams neša, o pati dažnai nedavalgius, menkiau apsirėdžius...

Kunigas parapijoj labiau apleistas, negu jo parapijiečiai. Parapijai sakomi pamokslai. Jiems primenama jų pareigos. Kunigui gi niekas čia nieko nepasako. Net ir kai eina išpažinties pas savo draugą, vargiai kokį pamokinantį žodelį gauna. Jam niekas ir nedrįsta pasakyti, nes jis pats kunigas, jis pats viską žino. Kur kas laimingesni parapijiečiai, negu jis pats.

Dirbote parapijai ištisus metus, — padirbėkite, Broliai, nors 3 dienas sau. Palikite Dievo Apvaizdai savo parapijas, — nieko ten bloga per šias dienas neįvyks. Pats Dievas saugos. Užmirškit visa. Tik Dievą ir savo sielos reikalus matykite“.

Šitaip a. a. arkivyskupas Matulevičius kunigams kal- bėjo ir, tik jam kalbant, susyk supratom, kad čia my- linčio Tėvo žodžiai. Verkėmė kaip maži vaikai. Pakėliau galvą, matau ir vyskupas Cirtautas nebesusilaikydamas šluosto ašaras,

*) Miręs 1931 m.

124

Jokio aštraus barimo. Jam visai to nereikėjo. Daugumos: rekolektantų rengtasi pas jį eiti išpažinties. Kai susėdo keletas nuodėmklausių, — neturi darbo. Visi apspito gerąjį, mylimąjį Vadovą. Jisai, kaip iš šalies žiūri, nedaug ką sako, tačiau. penitentai be galo iškalbingi. Net pavydas ima žiūrint. Kiti po valandą sakėsi... Man su kai kuriais draugais net ir kitoj dienoj, anksti atsikėlus, nepasisekė prieiti, —kitų dar anksčiau. atsikelta. Rekolekcijos praėjo, tartum ekstazėj. Susidomėjimas kodidžiausias. Vienas į kitą žiūrėdavome vogčiomis, nes akys buvo drėgnos ir paraudonavusios. Jau paskutinė konferencija. Ateina vyskupas Cirtautas. Baigiamasis žodis apie Dievo ir artimo meilę. Kalba eina karšta srove... Ne žodžiai sminga, bet jėga jaučiasi. Kai girdi: „Mylėk Dievą ir artimą“, aišku tau, kad vargas tam, kuris kitaip darytų. „Kas Kristaus nemyli, tegu bus prakeiktas. Bevelyčiau pats būti atmestu, negu mano broliai“. Girdint šituos žodžius, matėsi mylimojo Vadovo širdies. pasiryžimas, kad Jis, kaip šv. Paulius, bevelytų anathema esse vietoj savo brolių... Imtųsi sunkiausių atgailų, kad tik jo broliai, kunigai, išeitų iš rekolekcijų atsinaujinę dvasia. Kon- ferencija pasibaigė. Ilga tyla. Vyskupas Cirtautas labai susijau- dinęs eina tarti ganytojišką žodį. Nesulaiko ašarų. Vos pasakė tiek: „Dievui dėkui... Dėkui rekolekcijų Vadovui... Tegu jam Dievas atlygina... Kunigai, šių brangių pamokymų nepamirškit...“

Ganytojiškas laiminimas. Šiltas, ramus, gausus lietus ant suolų veidais sukniubusių poros šimtų kunigų su savo Gany- toju... Ilgai dar nesikėlėme iš vietų, — gera buvo melstis. Dievas buvo labai, labai geras. Tiesa, Dievas visuomet buvo geras, tik pirmiau nesimatė. Pamatėmė į pat širdies gilumas, Tau, brangusis Vadove, prabilus... Nėra abejojimo, kad Tu, Tėveli, šiandieną dar galingiau gali tarti dvasia, be Žodžių... Matai mūsų reikalus, gink juos būdamas pas geriausiąjį Dievą.

KUN. J. TILVYTIS

KUN. A. UOGINTAS

*

A edaug esu girdėjęs kun. prof. Matulevičiaus pamokslų, bet tie, kuriuos girdėjau, labai man patiko. Bene 1911 metais per paskutinius Devintinių mišparus, atsimenu, kalbėjo jis apie Jėzaus meilę Švč. Sak- ramente. Klausytojų buvo pilnutėlė Marijampolės parapinė bažnyčia. Kalbėjo gana ilgai ir labai nuoširdžiai. Pabarė girtuoklius. Sakė, kad nuo nuolatinio girta- vimo jų nosys pasidaro mėlynos kaip slyva. Be kitų, matyti, norėjo padaryt priekaištą ir gyvenančiam Marijampolėje savo "broliui, kuris su savo draugais mėgdavo išgerti. Jo nosis "tikrai buvo slyvinė.

Po tų mišparų daugelis žmonių nesiskubino namo — saulė dar buvo aukštai — ir šnekučiavosi tarp savęs. Neišken- tęs ir aš įsimaišiau į jų tarpą pasiteiraut, kokį įspūdį padarė pasakytas kun. prof. Matulevičiaus pamokslas. Pirmiausia pa- klausiau zanavykės Jakaitienės: „Na, kaip tau, Marijona, patiko „svečio pamokslas?“ „Ugi, klausiau labai atsidėjus viso, iki „pačiam galui. Seniai buvau girdėjus tokį pamokslą. Kai paste- bėjau, kad pamokslininkas ilsta, sukalbėjau tris „Sveika Marija“, kad Viešpats jį pastiprintų“.

Kreipiausi dar į šalia stovintį Vincą Šaukevičių, Pabaigų kaimo ūkininką, — kaip jam patikęs pamokslas. „Kur čia, jega- mastie, nepatiks! Aš atsimenu, kalbėjo Šaukevičius, vieną jo pa- mokslą, kai dar būdamas dijakonu čia sakė. Dievulėliau Tu mano, tai buvo pamokslas! Nebuvau girdėjęs tokio ir, tur būt, iki gyvas būsiu daugiau neišgirsiu. Bemaž visus to pamokslo žodžius galė- „čiau ir šiandien pakartoti, — taip giliai jie įsmigo man į galvą“.

Ir iš tiesų, tas pat ir man teko patirti. Sakysim, prieš pat Didįjį Karą, kai kun. prof. Matulevičius vadovavo kunigų

126

rekolekcijoms, visos jo Konferencijos ir meditacijos buvo ištisi. turiningi pamokslai. Juos sakė iš visos savo širdies, nieko „mevyniodamas į šilką“. Be atodairos pliekė kunigų capitalia vitia. Iš tų rekolekcijų kunigai skirstėmės namo renovati spiritu ir gerai paruošti sutikt greit užeinančias karo baisybes.

Kartais kun. prof. Matulevičius sykiu su kun. prof. Būčiu vasaros atostogų metu atvykdavo į Marijampolę ir aplankydavo kun. generolą Senkų. Kai kada, negalėdami to padaryt, rašydavo: jam laiškus.

Vieną kartą generolas Senkus taip buvo nudžiugęs gau- tuoju laišku, kad mums, savo vikarams, bevakarieniaujant, po. kelis kart vis giliai atsidusdamas, neiškentė ir pasakė: „Kaip būčiau laimingas ir ramiai galėčiau mirt, jei tas viskas įvyktų. ką šiandien skaičiau viename man rašytame laiške“. Nors kun. generolas, laikydamas paslaptį, nebuvo pareiškęs mums savo džiaugsmo priežasties, tačiau nesunku buvo išskaityti iš jo akių ir veido, kad senelio džiaugsmas buvo susijęs su didele viltimi atgaivinti Marijonų Vienuoliją.

Neilgai trukus po kun. generolo Senkaus mirties, kun.. prof. Būčys padarė man, laikinam Marijampolės parapijos. administratoriui, vizitą. Kambaryje buvome vienu du be liudi- ninkų. Tuomet prof. Būčys (jis mano netolimas giminietis), nieko nuo manęs nepaslėpdamas, pasakė visą paslaptį, pirma įprašęs, kad niekam to nepasakočiau. Tik tada sužinojau, kiek yra slaptų marijonų kunigų, kiek kandidatų, kiek bandinių ir t, t.

Netrukus mane atlankė ir kun. prof Matulevičius. Mano- kambarys, kuriame tuo laiku gyvenau, atrodė labai paprastai. Nebuvo jame puikių baldų, nei kilimų, nei takų, žodžiu sakant, jokio konforto. Tas mano kambario prastumas krito kun. prof.. Matulevičiui į akį, ir jis ėmė juo gėrėtis.

Vieną kartą kun. prof. Matulevičius susitikęs mane para- pijos bažnyčios šventoriuje pareiškė noro sykiu su manimi eit į. Ūkio ir Namų ruošos mokyklą susipažinti su jos vedėja (mano. sesele) Petronėle Uogintaite. Toji pažintis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pirmas žingsnis vėliau Marijampolėje įkuriamai lietuvių. mergaičių vienuolijai. Žinoma, ir čia anais prieškariniais laikais. viskas buvo daroma slapta, kad nesužinotų budrūs rusų žanda- rai. Bet baigiantis Didžiajam Karui tuoj pasirodė kun. prof.. Matulevičiaus darbo vaisius. Toji mokykla virto vienuolynu, o. jos vedėja — pirmoji vienuolijos vyresnioji.

*

uvo tai 1918 m. pradžioje Marijampolėje. Vokiečių > okupacijos valdžia po ilgų trukdymų leido pagaliau. „Žiburio“ draugijai įkurti gimnaziją. Sunkumų buvo daug, jų čia visų neminėsiu. Daugiausia nesmagumų tekdavo susilaukti iš vokiečių pusės. Įvairių įvai- riausios priekabės, kad tik sutrukdytų lietuviškos gim-- nazijos egzistenciją, kad sukompromituotų net pačią jos idėją.. Matant, kad sunku tai pasiekti, imta kaskart daugiau kištis į. jos vidaus gyvenimą, ypač dėl programos. Vokiečių kalbos pa- mokų dauginimas be jokio saiko ir statymas jos ypatingai pri- vilegijuotoje vietoje, brukimas vadovėlių, kur garbinamas, kaip“ didžiausias geradaris ir krašto tikrasai valdovas, kaizeris Vilhel- mas II, visos programos ligi smulkmenų derinamos su Prūsų švietimo ministerijos programa, ir visas elgesys, apskritai — aiškiausiai rodė, ko siekia okupacinė valdžia, kur nori nuvesti. lietuvišką gimnaziją.

Visi tie reikalavimai buvo remiami grasinimais vėl užda- ryti mokslo įstaigą, kaip jau vieną sykį anksčiau buvo padaryta.. Tad „Žiburio“ draugijai ir gimnazijos administracijai tekdavo labai apsvarstyti kiekvieną savo žygį ir savo nusistatymus pa- remti tvirtais argumentais.

Arkivyskupas J. Matulevičius šioje sunkioje būklėje buvo tiesiog nepakeičiamas. Aiškus protas, gilus gyvenimo pažini-- mas, malonus būdas visus traukte traukė prie savęs ir ragino dirbti, nežiūrint kliūčių. Kada tik būdavo koks sprendžiamas sunkesnis klausimas, kur didesnis pavojus, visų akys būdavo kreipiamos į Marijonų Generolą. Nuostabu, kaip jis ir sun- kiausius klausimus mokėdavo išaiškinti, išspręsti labai paprastu.

128

-natūraliu būdu. Stebiesi paskui, kodėl tokios paprastos mintys pačiam neatėjo į galvą.

Bet ypač brangus buvo Arkivyskupas Jurgis santykiuose su okupacine valdžia. Jis nevieną sykį yra pašalinęs — bent laikinai — gresusį gimnazijai pavojų. Prieš jo žavinčią asme- nybę suminkštėdavo ir kieta okupanto širdis.

Nevisi, ypač pasaulininkai, žinodavo, kad kun. Matulevi- čius yra Marijonų Vyriausias Vadas, o ir tie, kurie žinodavo, „mažai tenusimanydavo, kas tai yra Superior Generalis, — visi tačiau jauste jautė, kad tai kažin koks nepaprastas kunigas. „Nors neilgai gyveno Marijampolėje, bet jo autoritetas taip greitai išaugo, jog niekas negalėjo lygintis visoje dijecezijoje. Didžiausia meilė, didžiausia pagarba augo diena iš dienos. Kunigų tarpe "kun. Matulevičiaus tarta nuomonė buvo kartojama ir priimama, kaip didžiausio autoriteto nuomonė. Niekam tad nebuvo neti- kėta žinia, kad jis skiriamas Vilniaus vyskupu, bet drauge ir lyg liūdna, kad palieka Suvalkų žemę.

Ir būdamas Vilniaus vyskupu, nors lenkų okupacijos at- skirtas, Arkivysk. Matulevičius liko visos Lietuvos katalikų di- džiausias autoritetas. Visi jį mylėjo, visi gerbė. Kai važiavo jis į Kauną, kaip Apaštalų Sosto Vizitatorius, sąmoningai buvo trukdoma, kad sutikimas nebūtų per daug iškilmingas, kad ne- būtų kieno laikoma tai politine demonstracija. Reikėjo sulai- kyti... Toks, rodos, buvęs ir Arkivyskupo noras. Jei to nebūtų paisę ir jei būtų buvę duota tikinčiajai visuomenei pareikšti savo jausmus, sutikimas būtų buvęs toks, kokio mūsų krašte nėra buvę.

Arkivyskupo Matulevičiaus darbai turės susilaukti savo is- torijos, savo tyrinėtojo. Viena čia galiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš pačių žymiausių mūsų tautos sūnų, kokių ji kada nors yra turėjusi. Vienas laikraštis pavadino jį šventu. Taip... kas „jį arčiau pažino, tam ta mintis skverbte skverbiasi į galvą. Jo asmens tobūlybė taip visiems krinta į akis, kad sulyginti su ki- "tais yra sunku, nes panašių žmonių nematyti ir negirdėti.

"2

KAN. J. TUMAS

*

pie kun. Jurgį Matulaitį - Matulevičių man teko

nebe sykį rašyti; tai nebe kiek nauja bepridėsiu. Tačiau ) ir minėtieji dalykai malonu atpasakoti, kai randas tokių, kurie nori to paklausyti.

Kai Rymas 1918 m. nominavo (paskyrė) kun. Jurgį M. I. C. Vilniaus vyskupu, mums, tuomet Vil- niuje vargą vargusiems, pusbadžiu gyvenusiems, rodės, lyg pir- moji Lietuvos saulė nušvito. Mums rodės, kad Vilniaus vyskupi- joje daugiau nebereiks kovoti už tautines lietuvių teises R. K. bažnyčiose, pasibaigs nelemti vyskupijos administratoriaus prel. Michalkevičiaus kovos būdai, kad naujas, tikras vyskupas, kalbų mokėdamas, sugebės patenkinti lenkus, lietuvius ir gudus.

Tikras lietuvis, bet kilęs „z Krėlestwa Polskiego“ — iš Suvalkijos, kunigu tapęs ten pat Lenkuose, Kelcuose, daug metų dirbęs darbininkams ten pat Lenkuose, Varšuvoje, paskui bendrai lietuviams ir lenkams Petrapily ir Šveicarijoje, jis buvo lygiai priimtinas lietuviams ir lenkams. Lenkai sakėsi, kun. Matule- vičiaus kandidatūra esanti priimtiniausia; tinkamesnė net už kun. Br. Žongalavičiaus kandidatūrą.

Visa tai naujas vyskupas—nominatas pats blaiviai nudažė, pasiskelbdamas politika nebūsianti jam galvoje: tam esanti Val- stybės Taryba; jis tik kunigausiąs. Švitėjo viltis, kad Vilniaus bažnyčios virs galų gale maldos namais, ne tautinio, juoba ne šovinistinio kurstymo vieta,

Tad laukėme pasiilgę, ne tik Bažnyčios Atstovo, bet ir šiaip jau išmokslinto inteligento, kuris nusimano socialinių da- lykų, taip reikalingų visokių sukrėtų metų.

Tebebuvo vokiečiai. Visoje apylinkėje bebuvo tas vienas Žemaičių vyskupas Pr. Karevičius Kaune. Seiniškis vyskupas

9* Arkivysk. J. Matulevičius

130

Antanas Karosas buvo išvažiavęs į Lomžą savo sufragano Jalbrzykovskio (dabartinio Vilniaus arkivyskupo) konsekruotų; be to, turėjo priimti Apaštališkąjį Vizitatorių monsinjorą Ratri (paskui Popiežium išrinktą), Minsko vyskupas Zig. Lozinskis negalėjo prasimušti gelžkeliu, nes vokiečių kariuomenė begrįž- dama buvo užkimšusi.

Konsekracija tad buvo paskelbta Kauno katedroj, asistuojant prelatams iš Kauno, Vilniaus ir Seinų ir Valstybės Tarybos atstovams ir man, vilniškio „Lietuvos Aido“ atstovui, gruodžio 1 d. 10 val.

Aš nebuvau gavęs jokių dokumentų, kurie mane įgaliotų brukinėtis su vokiečių kareiviais. Buvo didelė malonė, kad kurį civilinį veža. Na, betgi Valstybės Tarybos Reikalų Vedėjas juris- tas Kazimieras Vizbaras, dabar Rygos pilietis, padrąsino: ,,Va- žiuokime ir gana! Aš gi oficialus asmuo, tai galėsiu ir neofi- cialųjį užtarti“. Anksti rytą nuvykome į gelžkelio stotį, nusi- pirkome po bilietą. Vilniaus stotyje žmonių — minių minios, o išėjimas užtvertas aukšta tvorele. Išeiti tegali po vieną, pro bū- delę, kur kariškis tikrina dokumentus. Rodom bilietus, tik. galvą purto ir nė nežiūri, tik burbsi: Entlausungschein! Ent- lausungschein! Vadinas, paliudijimo, kad esame išsiuteliavę. Ir juokai, ir pikta, ir desperacija( Kam gi? Mes, tokie svarbūs delegatai ir į tokią lietuviams reikšmingą ceremoniją būsime nepatekę! Stovime pusę valandos ar daugiau — nieko. P. Viz- baras vokiškai baras — nieko. Pagaliau antras skambutis. P. Vizbaras piktai šaukia: ,ĮIšsiuteliauk tu pats! O mes, Valstybės Tarybos nariai, to nesame reikalingi!“ ir šoka per aukštą už- tvarą. Aš paskui jį — nė sutana neužkliuvo. Cerberis griebė mus už skvernų, bet pro langelį nepasiekė, o išeiti negalėjo: